Rodomi visi 90 teiginiai ir visi 121 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 90-91
Be išsamaus išvar\ndijimo taikos sutarties tarpininkų, arkivyskupo ir Rygos \nkapitulos, Eželio* vyskupo, Dorpato vyskupo ir paties \nmiesto vyskupo, Danijos karaliaus ginkluoto būrio vado, \nVokiečių ordinom ir Rygos miesto pusės ir be nurodymo \nžemių, kurias tos sutarties sąlygos turėjo paliesti1 1 , nieko dau\ngiau nebuvo, tik keli punktai apie saugumą keliauninkų abiejų \nbesitariančių pusių kraštuose, apie teisišką sprendimą gin\n* wenbrulie), Mintaujos komtūras ir\nEželis (Oeselis), dab. Saremas brolis Otto (Blanehom).\nm n\nIš Ordino Livonijoje pusės paminėti Prie Ordino valdų buvo priskirta ir \ntik: brolis lonas de Lovenbinkė (Lo- kryžiuočių pilis Memelyje.\n74\n\n## Puslapis 91\n\nI KNYGA\nčų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grą\nžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t.
Iškilmingas tos sutarties ratifikavimas (patvir\ntinimas) įvyko tų pačių metų spalių 12 d. Salyno saloj (Ne\nmune). Dalyvavo Prūsų ir Livonijos Ordinų magistrai, Var\nmijos ir Sambijos vyskupai ir daug komtūrų.
Pasinaudodamas Žemaičių krikštu, Vytautas ata kavo Vokiečių ir Livonijos Ordinus Konstancijoje, kovojo dėl savo ir Lietuvos garbės Vak. Europoje, norėjo atpalaiduoti Lie tuvos bažnyčią iš lenkų įtakos, vedė platų susirašinėjimą su po piežiaus Kurija. Bet svarbiausia yra tai, kad Žemaičių krikš tas buvo sujungtas su jų galutiniu išvadavimu iš Vok.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 31
Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su \nkrikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti \nkrikščionio valdovo statusą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
3 Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis, 1381 m. grįžęs iš emigracijos į Polocką, antrą kartą stojo prieš Jogailą ryšium su jo iškilimu į Lenkijos karalius. Užsibrėžęs atplėšti Polocko kuni gaikštystę nuo LDK ir paversti ją savo įpėdinių valdom a atskira valstybe, A ndrius Algirdaitis 1385 m. spalio 10 d. aktu pasidavė Livonijos ordinui kaip pastarojo vasalas. 1386 m. vasario mėn, apie 20 d. Andriaus Algirdaičlo pajėgos užėmė du valsčius Polocko ir Vitebsko kunigaikštysčių pasienyje. Livonijos kryžiuočiai, tuo metu grįždami iš trijų savaičių -žygio po Rytų Lietuvą, padėjo Andriui užimti Lukomlį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Skitų chanas Ač Girė- jus atsakė jų pasiuntiniui, kad jis net pagalvoti negalįs apie karą be karaliaus Kazimiero žinios ir sutikimo. Kariauti jis galėsiąs tik tada, kai jam pritarsiąs tas, nuo kurio priklauso ir jo sumanymai, ir jo ginkluotė. Todėl Liudvikas ir kreipėsi į karalių. Kai jis išdėstė popiežiaus bei imperatoriaus planus, karalius pasakė visą reikalą atidėsiąs seimui, nes tik jis turįs valsty bėje aukščiausiąją valdžią, o be luomų žinios nieko reikšmingo negalįs nutarti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Žinia apie šią nelaimę iškvietė Aleksandrą iš Krokuvos; patikėjęs Lenkijos reikalus broliui Fridrichui, jis atvyko į Vil nių ir negaišdamas išsiuntė pas Ivaną žygūnus. Pasiun tinybei vadovavo Petras Miškovskis, Lenčicos vaiva da, Stanislovas Glebavičius, Lietuvos maršalas, Vaitie kus Kločka, karalienės rūmininkas, Jonas Sapiega, Lie tuvos raštininkas. Išvykstantiems pasiuntiniams buvo nurodyta, kad amžina taika galinti būti sudaryta, jei gu Maskvos valdovas priimsiąs šias svarbiausias są- 5 73 lygas: atstatyti pilis, sugrą- Sudaro šešerių m e tų žinti belaisvius bei perbėgė- pa lia u b a s liūs ir įtraukti į sutarties tekstą Livonijos riterių ma gistrą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Sekančią žiemą6 išsiuntė savo pasiuntinius pas krikščionių imperatorių, ir pas Danijos karalių, Pama rio kunigaikščius, Silezijos ir vokiečių kunigaikščius, ir pas savo žentą, Maskvos didįjį kunigaikštį, ir pas Tverės didįjį kunigaikštį, ir pas Riazanės didįjį kuni gaikštį, ir pas Perekopo chaną, ir pas Moldavijos vai vadą, ir pas krikščionių valdovus, visus kviesdamas pas save. 6 Lietuvos metraštis i ! 3 Ir viešėjo pas Vytautą7 Zigmantas, krikščionių im peratorius, buvęs tuo metu Vengrijos ir Čekijos kara liumi, ir Lenkijos karalius Jogaila, Vytauto brolis, ir Danijos karalius8, ir Perekopo chanas9, ir Riazanės didysis kunigaikštis l0, ir Maskvos didysis kunigaikš tis", Vytauto žentas, ir Tverės didysis kunigaikštis Borisas Aleksandrovičius'2, ir Prūsijos bei Livonijos magistras l3, ir Odojevo u, ir Peremišlio l5, ir Novosi- lės 16 kunigaikščiai, ir Moldavijos vaivada 17, ir graikų imperatoriaus Jono Paleologo18 didieji pasiuntiniai, ir Mazovijos kunigaikštis l9, ir kiti krikščionių kunigaikš čiai ir ponai, ir daug įvairių svečių.