Narbutas rašė, kad Lietuvos rusinai pasakojimuose mini Dolą, panašią į permainingą romėnų Fortūną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 127
Slavai garbino tą pačią dievybę, vadindami įvairiais tar\nmiškais vardais: Kolitą, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh,\nDajebog. Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini\nDolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų For\ntūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems -\nbloga. Senovės vokiečiai garbino dievaites „Pilwith“, „Pilwis“,\n„Belewitt“**.
Narbutas teigė, kad pasakojimas apie Verpėją buvo žinomas ir vietiniams lietuviams, ir Lietuvos rusinams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 141-142
141\n\n## Puslapis 141\n\nVerpėja (VVerpeja)\nNemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja.\nLietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba\nliaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams,\nbet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuo\njau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siū\nlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Narbutas rašė, kad karvojaus pavadinimą lietuviai perėmė iš rusinų, tačiau Gondu ir karvojus lietuviams buvo skirtingi dalykai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Ant apvalaus 10 colių skersmens duonos kepalo, apvy\nnioto baltu rankšluosčiu, statoma keturkampė figūra, visiškai\npanaši į ulonų kepurę - sulig alkūne aukščio, apsiūta balta\ndrobe, apačioje perjuosta siaurai susukta spalvota skarele; pati\nfigūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais, panašiais į ko\nkardas, girliandas, sukabintas puošiančiosios nuožiūra. Tokia\nfigūra kaip tik ir vadinasi Gondu; nors visi sako, kad tai karvo\njus, tai yra vestuvių pyragas, įprastas rusinams, iš kurių perim\ntas tas antrasis pavadinimas.\nTačiau lietuviams tie du dalykai visiškai skirtingi.
Narbutas teigė, kad Lietuvos rusinai žinojo prietarus apie naminius žalčius, garbintus kaip fetišus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Lasickis apie senovines apeigas sako: „Į tam tikrą šventę pakviestas aukotojas maldomis ir užkeikimais sušaukia nami nius žalčius; šie baltu rankšluosčiu užšliaužia ant stalo ir ra gauja valgių, kuriuos paskui žmonės suvalgo, bet jeigu žalčiai nenorėtų išlįsti arba ėsti, tai reikštų gresiančią namui didelę nelaimę“. Latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas. Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai.
Pasak šių lietuvių padavimų, pasakojimo veikėjų vardai yra arba visiškai iškrai pyti, arba visiškai užmiršti, pavyzdžiui, neaišku, kieno duktė buvo deivė, kaip vadinosi vyriausiasis dievas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 127
Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą ap tinkame mūsų kaimiečių padavimuose. Turiu jį savajame se nų liaudies padavimų rinkinyje; kitą, menkai tesiskiriantį, ga vau iš Žemaitijos, iš vieno senovės tyrėjo. Pasak šių lietuvių padavimų, pasakojimo veikėjų vardai yra arba visiškai iškrai pyti, arba visiškai užmiršti, pavyzdžiui, neaišku, kieno duktė buvo deivė, kaip vadinosi vyriausiasis dievas.
Taip pat lietuvių mitologijoje, kalbant apie šio objekto esmę, pagrindą ištisai sudaro indų padavimai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 184
Taip pat lietuvių mitologijoje, kalbant apie šio objekto esmę, pagrindą ištisai sudaro indų padavimai. Saulė ir mėnuo, du svarbiausieji dangaus kūnai, į savo giminę įtraukia visus kitus, kurie yra jų vaikai. Rūpestingai surinkome to pirmykščio kulto liekanas, išli kusias mitologinėse istorijose, padavimuose ir dainose, ir pa gal tai išdėstome tokiu būdu.