Santrauka
Disidentinis judėjimas stengėsi priversti okupacinę valdžią bent neignoruoti visuotinai pripažintų žmogaus teisių ir laisvių, laikytis JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. patvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, nes SSRS faktiškai jos nepaisė. Lietuvos disidentų siekis buvo tautos savasties išsaugojimas, priešiškų jėgų veiklos dalinis neutralizavimas, žmogaus teisių gynimas. Disidentinio judėjimo pradžia Lietuvoje laikomi 1960 m., kai pirmieji lietuviai disidentai Aleksandras Štromas, Tomas Venclova, Pranas Morkus užmezgė santykius su Maskvos disidentais, pagelbėjo jiems Maskvoje leisti žurnalą „Sintaksis“, teikė informaciją iš.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Lietuvos disidentai, skirtingai nei katalikų opozicija, kėlė Lietuvos laisvės klausimus. |
| t-002 Lietuvos disidentai siekė išsaugoti tautos savastį, iš dalies neutralizuoti priešiškų jėgų veiklą ir ginti žmogaus teises. |
| t-003 Lietuvos disidentai siekė priversti okupacinę valdžią gerbti žmogaus teises ir 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. |
| t-004 Sovietinė valdžia žinomus Lietuvos disidentus išsiųsdavo iš Sovietų Sąjungos, o kitus suimdavo ir nuteisdavo. |
| t-005 Lietuvos disidentinio judėjimo pradžia laikoma 1960 m., kai Aleksandras Štromas, Tomas Venclova ir Pranas Morkus užmezgė ryšius su Maskvos disidentais. |
| t-006 Lietuvos disidentai, skirtingai nei katalikų opozicija, kėlė Lietuvos laisvės klausimus. |