1401 m. susitarimą atskirais dokumentais patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos bajorai ir Lenkijos bajorai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 138
Vytautas tam nesiprie-\nšino; jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos, bet tuo\ntarpu neketino jos grąžinti. Po ilgų derybų, 1401 m. buvo pa-\nsiektas naujas susitarimas, kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do-\nkumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas, Jo-\ngaila, Lietuvos ir Lenkų bajorai. Vytauto ir Lietuvos bajorų\ndokumentai buvo parašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žu-\nvęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą su-\nrašė Radome.
Pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną, Vytautas sulaukė nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos ir Žemaičių paramos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 303
Viena to priežastis, žinoma, buvo unija su Lenkija, kur\naukštesniosios šlėktos (ponų) reikšmė valstybės gyvenime jau\ntada buvo labai didelė, o antra — prie to vedė paties Vytauto\nįsigalėjimo apystovos. Jį iškėlė vis dėlto visuomenės masės, ir\njis negalėjo vėliau laikyti bajorų nuo savęs nuošaly.\nJau pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną Vytautas susilaukė pri\nsidedant nemaža bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač ir Žemai\nčių^2 ).
1560 metais Vilniuje vykusiame Ponų Tarybos seime karalius leido Lietuvos bajorams rinkti delegatus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 296
Vaito, \nburmistrų, miesto tarybos narių, šuolininkų ir Vilniaus ma\ngistrato raštininkų namai ir butai kartą ir visiems laikams bu\nvo atleisti nuo bet kokios nakvynės ir apsistojimo prievolės. \nO svarbiausia, jog 1560 metais Lietuvos Didžiosios Kuni\ngaikštystės Ponų Tarybos seime, vykusiame Vilniuje, kara\nlius leido bajorams rinkti delegatus, kurie vėliau sudarė ant\nruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus. Ir magistratas, \nkeleliais metais vėliau, gavo teisę pasiųsti du arba tris pata\nrėjus į visus didžiuosius seimus, vykstančius Karalystėje ar\nba Lietuvoje.
Katalikiškajai Lietuvos bajorijai didžiojo kunigaikščio elgesys buvo nepriimtinas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230-231
214\n\n## Puslapis 231\n\nIII KNYGA\nnų ir žmonių protus, kita vertus, jis buvo nepriimtinas kata\nlikiškajai Lietuvos bajorijai. Despotiškas jo elgesys su kai ku\nriais bajorais, kai be jokių teismų užgrobdavo jų turtus, pa\npiktino didžiąją krašto dalį. Tuomet, kai protai jau buvo \nnuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, \ngerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog \nnamų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto \nvaldžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakel\nti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto bro\nlį.
Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypatingu Žygimanto Kęstutaičio neapykantos taikiniu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 237
Tačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs \ntai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus \nžudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas \nšeimas. Vasaliniai kunigaikščiai ir Lietuvos bajorai tapo ypa\ntingu jo neapykantos taikiniu, išžudyti juos visus aliai vie\nno buvo vienintelis jo tikslas, vos tik nustojo jautęs išorinių \nneramumų grėsmę. Net pirkliai negalėjo jaustis saugūs dėl \njo nežaboto gobšumo, ir Vilnius ėmė vis labiau smukti.
Vytauto laikais Lietuvos bajorija išėjo į viešąjį gyvenimą kaip nauja socialinė jėga ir įgijo herbų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 304
Jų vietą\nužima nauja sociališka jėga, kuriai lemta buvo iškilti jau XV\namž. ir ypatingai įsigalėti XVI—XVIII amž.\nPagaliau dar pastebėtina, kad Vytauto laikais Lietuvos ba\njorija ne tik išėjo į viešąjį gyvenimą, kaip nauja socialė jėga, ji\ndar įgijo naujų savybių. Ji gavo europeiško nobiliteto pažymius\n— herbus ir nuo tų laikų palengva įgijo luomo savygarbos, at\nsiskyrė nuo kitos visuomenės, iš visuomenės sluogsnio virto\nluomu.\nŽinoma mes negalime patikėti Dlugošu, kad iki 1413 met.
Lietuvos bajorijai buvo leista sudaryti laikinę Lietuvos vyriausybę, kuriai vadovavo grafas Soltanas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 459-460
Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai-\nkinę savo valdžią.\nLaikinės Lietuvos vyriausybės priešaky\natsistojo grafas Soltanas. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti\nkrašto reikalus ir parūpinti armijai maisto.
Žygimanto Kęstutaičio Trakuose sušauktas seimas turėjo parengti paskutinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 238
To\nkia Lietuvos padėtis negalėjo trukti ilgai; diduomenė, įbau\nginta Manvydo ir Rumbauto mirties, Mstislavlio kunigaikš\nčio Jurgio Lengvenaičio ir Kopylę valdžiusio Olelkos - Algirdo \npalikuonių - įkalinimo, nutarė gelbėtis Žygimanto gyvybės \nkaina. Trakuose jo sušauktas seimas, turėjęs parengti pasku\ntinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai, paspartino tą kruviną \nsusidorojimą. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų \nbuvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą \npačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil\nniaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar\nbutas užgrobė naktį26.
Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją atitolino nuo jos kūrybos ir istorijos tyrimų supratimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 4
Prie tokių žmonių galima priskirti\nTeodorą Narbutą. Jo epopėjinė lenkiškai parašyta „Lietuvių\ntautos istorija“ (toliau - LTI) tapo Lietuvos istoriografijos pa\nminklu ir lietuvių tautos kultūriniu palikimu. Įsigalėjęs neigia\nmas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją kaip kultūrinių ir\nsocialinių tautos vertybių išdavikę atitolindavo mus nuo lite\nratūrinės Lietuvos bajorų kūrybos, istorijos tyrimų supratimo.
Įvadinio straipsnio autorius XVI–XVIII a. lietuvį istorinėje Lietuvoje apibrėžia kaip bajorą, gynusį politines laisves ir Lietuvos Statuto teises.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 5
Juk Lietuvos istorija - tai ne vien pagoniškas\ntikėjimas, Vytauto galybė, Simonas Daukantas ir žemaičių ba\njorų kultūrinis sąjūdis bei Vasario 16-osios signatarai. Istorinė\nLietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, - tai lietuvių,\nlenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių politinio, socialinio, kul\ntūrinio paveldo arealas. XVI-XVIII a. lietuvis - tai bajoras,\nstropiai ginantis savo politines laisves ir besididžiuojantis Lie\ntuvos statuto suteiktomis teisėmis.
1560 m. Vilniuje vykusiame LDK Ponų Tarybos seime karalius leido bajorams rinkti delegatus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 296
Vaito, \nburmistrų, miesto tarybos narių, šuolininkų ir Vilniaus ma\ngistrato raštininkų namai ir butai kartą ir visiems laikams bu\nvo atleisti nuo bet kokios nakvynės ir apsistojimo prievolės. \nO svarbiausia, jog 1560 metais Lietuvos Didžiosios Kuni\ngaikštystės Ponų Tarybos seime, vykusiame Vilniuje, kara\nlius leido bajorams rinkti delegatus, kurie vėliau sudarė ant\nruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus. Ir magistratas, \nkeleliais metais vėliau, gavo teisę pasiųsti du arba tris pata\nrėjus į visus didžiuosius seimus, vykstančius Karalystėje ar\nba Lietuvoje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai šaukimo metu privalėjo vykdyti krašto karinę tarnybą ir vykti į karą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 439
O \ndėl to mums, valdovui, ir mūsų įpėdiniams jis pats ir jo \npalikuonys privalės vykdyti krašto karinę tarnystę, kaip \nir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai vykdo, \ntuomet kai bus šaukiama nereguliarioji kariuomenė. Ir taip\ngi, kaip kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, \nvyks į karą. Ir dėl to duodame minėtam ponui Gabrieliui \nBekešui Skornatui šį mūsų laišką su mūsų valdovišku pa\nrašu, jo sutvirtinimui įsakome prikabinti mūsų antspaudą. \nRašytas ir duotas Varšuvoje, didžiajame visuotiniame seime.
Švitrigaila be teismo užgrobdavo kai kurių bajorų turtus, todėl papiktino didžiąją Lietuvos krašto dalį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 230-231
214\n\n## Puslapis 231\n\nIII KNYGA\nnų ir žmonių protus, kita vertus, jis buvo nepriimtinas kata\nlikiškajai Lietuvos bajorijai. Despotiškas jo elgesys su kai ku\nriais bajorais, kai be jokių teismų užgrobdavo jų turtus, pa\npiktino didžiąją krašto dalį. Tuomet, kai protai jau buvo \nnuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, \ngerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog \nnamų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto \nvaldžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakel\nti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto bro\nlį.
Kojalavičius rašė tuo metu, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškėjo savos valstybingumo sąmonės silpnėjimas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi\n(1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po\nliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos.\nSavo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais\ndešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo\npastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29. Tad Koja\nlavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasi\nskaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebe\nbuvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui.
Napoleonas leido Lietuvos bajorijai sudaryti laikiną savo valdžią.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 459
Bajorijos atsiunčiamoms de-\nlegacijoms jis nieko tikro nežadėjo, nes dar tebebuvo neaiški\nkaro pabaiga. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai-\nkinę savo valdžią.\nLaikinės Lietuvos vyriausybės priešaky\natsistojo grafas Soltanas.
Kojalavičiaus laikais Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau matėsi savos valstybingumo sąmonės silpnėjimas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi\n(1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po\nliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos.\nSavo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais\ndešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo\npastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29. Tad Koja\nlavičiui, kuris iš esmės terašė gražia, klasikine lotynų kalba pasi\nskaitymų knygą, Lietuvos ir Lenkijos politiniai skirtumai nebe\nbuvo tokie ryškus kaip Stryjkovskiui.
Vytautui pirmą kartą pabėgus pas Ordiną, prie jo prisidėjo nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač Žemaitijos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 303
Viena to priežastis, žinoma, buvo unija su Lenkija, kur\naukštesniosios šlėktos (ponų) reikšmė valstybės gyvenime jau\ntada buvo labai didelė, o antra — prie to vedė paties Vytauto\nįsigalėjimo apystovos. Jį iškėlė vis dėlto visuomenės masės, ir\njis negalėjo vėliau laikyti bajorų nuo savęs nuošaly.\nJau pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną Vytautas susilaukė pri\nsidedant nemaža bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač ir Žemai\nčių^2 ).
Narbutas perteikia autoriaus pagyrimą Lietuvos bajorams, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, esą nusipelnė didžio vardo Bažnyčioje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 396
Autorius pateikia iš\nkalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuo\ngyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus,\nkurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio var\ndo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tau\ntos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis val\ndovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis\nšito laidas.
Narbutas teigė, kad keli aiškiai lietuviški herbai pateko į Lenkijos herbynus veikiausiai atsikėlus juos naudojusioms šeimoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Vienas kitas aiškiai lietuviškas her bas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, ku rios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos uni jos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo žen- klan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.
Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad lenkiškai parašytas Narbuto veikalas išryškino lietuvių ir koroniažų etnokultūrinius skirtumus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 11
T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryš\nkino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyven\ntojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet\nmus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių\nreikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti,\nkad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.
Narbutas aiškino, kad herbo vardas „Kiniglis“ lietuvių kalboje reiškia triušį, o ne Neseckio nurodytą kiškį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 403
Pa vyzdžiui, „Paparona“ arba „Kiniglis“, tai reiškia ne kiškį, kaip kad pasakyta Neseckio „Herbyne“ (aiškino tik pagal piešinį ir iš lotynų kalbos išvertė žodį „Lepus“), bet triušį, nes lietuvių kal boje žodis „ Kiniglis“ būtent tą ir reiškia *. Nors pirmaujančios lietuvių giminės po Horodlės seimo naudojosi antspaudais su lenkiškais herbais, vis dėlto vargin gesnį bajorai dar ilgai turėjo savo senovinius antspaudus. Juo se ant sutarčių, kurias sudarinėjo bajorai vieni su kitais, net iki XVII amžiaus vidurio išlikęs labai ryškus tokių dar seno pavi dalo ir seno graviravimo signečių pėdsakas.
Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar nelaisvais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 159
Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne- laisvais. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais- vas, kaip ir mes, ir mes jo nelaikome kitokiu, kaip tik mūsų broliu. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais, kaip ir mūsų (t. y. Lenkijos) ponus, ir lygiais su jais" ...
Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesiklausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 163
Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos; tačiau jo pastangas pakirto mirtis. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesi- klausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Pats Jogaila, tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose, turėjo sutikti su įvykusiu faktu.
Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 459
Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo- boje. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo, kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių.