Vaito, burmistrų, miesto tarybos narių, šuolininkų ir Vilniaus ma gistrato raštininkų namai ir butai kartą ir visiems laikams bu vo atleisti nuo bet kokios nakvynės ir apsistojimo prievolės.
Vaito, burmistrų, miesto tarybos narių, šuolininkų ir Vilniaus ma gistrato raštininkų namai ir butai kartą ir visiems laikams bu vo atleisti nuo bet kokios nakvynės ir apsistojimo prievolės. O svarbiausia, jog 1560 metais Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės Ponų Tarybos seime, vykusiame Vilniuje, kara lius leido bajorams rinkti delegatus, kurie vėliau sudarė ant ruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus. Ir magistratas, keleliais metais vėliau, gavo teisę pasiųsti du arba tris pata rėjus į visus didžiuosius seimus, vykstančius Karalystėje ar ba Lietuvoje.
Čia paminėtos tik kelios, istoriografijoje mažiau žino\nmos Ponų tarybos sueigos, kurios rodo, kad tie patys terminai buvo \nvartojami skirtingos apimties forumams apibūdinti. Kazimiero laikais, \nvaldovui nuolat nereziduojant LDK, suvažiavimai apskritai tampa uni\nversalia valdymo organizacijos dalimi. Skirtingai nuo Vytauto laikų, \nkai didikai kur kas dažniau būdavo kartu su valdovu, XV a. antroje \npusėje jie didžiąją laiko dalį praleisdavo savo tėvonijose, todėl į tarybos \nposėdžius suvažiuodavo iš anksto numatytu laiku
XIV-XV a. egzistavo neformalios Didžiojo kunigaikščio ir kil\nmingųjų politinės struktūros: kasdienė dvaro taryba ir platesnis kilmin\ngųjų suvažiavimas valdovo dvare. Laikui bėgant šios struktūros patyrė \nreikšmingas transformacijas: kasdienė dvaro taryba Vytauto laikais ta\npo institucine Didžiojo kunigaikščio taryba, o nuolat šalyje nerezidavu\nsio Kazimiero Jogailaičio valdymo metu virto Ponų taryba.