Lenkai

PDF 192

Šie Vytauto nedraugingi žygiai Lenkijos atžvilgiu negalėjo nepasiekti Krokuvos ausų. Vytautą už tai pradėjo įtarinėti neiš­ tikimybe ir separatizmu. Po Kauno suvažiavimo lenkai ėmėsi įvairių pastangų pastot kelią tam pavojui, kuris pradėjo grėsti pačiai unijai dėliai tokios Vytauto vedamos užsienių politikos. Aktyviai dirbo lenkai ištisus po suvažiavimo metus, bet nepa­ darė jokio juridinio akto; kaip ir visada tokiais baimės momen­ tais, taip ir dabar lenkai nieko gudresnio nesugalvojo, kaip pa­ reikalauti iš Vytauto naujų priesaikų, patvirtinančių senus pa­ žadus ir ištikimybe Lenkijai.

PDF 77

Artinosi ir kitas ne­ susipratimas. Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiš­ kai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu, laikė Lietuvą savo provincija. Nuomonių skirtumas ir jų paaš­ trėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir sava­ rankiškumas.

PDF 123

Lietuviai bajorai buvo puiki tų dviejų pirmaujančios anuomet Šiaurėje valstybės valdovų svita. Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu krašto­ vaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvyku- siems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kal­ nų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydin­ ta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų.

PDF 176

Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­ tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­ ju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­ mingai palaidoti85.

PDF 182

Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos.

PDF 347

Kariuomenės taip išsirikiavo, kad ordino dešinysis sparnas buvo pastatytas prieš lenkų kairįjį sparną, kuris siekė Ludwigsdorfo mišką. Kairysis kryžiuočių sparnas, kuris buvo sutelktas prieš dešiniajame sąjungininkų sparne pastatytus lietuvių pulkus, buvo sudarytas iš stiprių dalinių^21.

PDF 41

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir egzistavo atsivėrusių naujos \nveiklos erdvių paritetas: Gediminaičiams buvo dalijamos kunigaikštijos \nLenkijoje, o lenkų pareigūnai, gavę valdovo įgaliojimus, siunčiami Lietu-\nvon, lietuvių kariuomenė talkino lenkams, o lenkų – lietuviams, bet pirmu \natveju talkininkus kontroliavo Lenkijos valstybės institucijos, o antruoju – \ntai galėjo atlikti tik bendrasis valdovas, tačiau jis rezidavo Krokuvoje (kur, \nkitaip nei Vilniuje, buvo pripažintos Europos valstybės monarchas) ir jį \nsupo Lenkijos valstybės taryba. Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos \nvalstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija, personalinės unijos nu-\nlemta valstybių sąveika naikino Lietuvos valstybingumą.

PDF 68

Taigi len-\nkai norėjo unitarinės valstybės, tačiau teoriškai buvo sukurta federacinė, \no realiai – konfederacinė valstybė, abi sąjungos narės vykdė bendrą už-\nsienio politiką. \nŠią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas.

PDF 123

Kartu su juo atvyko žavesiu ir\ntauriais jausmais švytinti Jadvyga, irgi trokštanti skleisti krikš­\nčionybę, Jogailos giminės vasaliniai kunigaikščiai, Gniezno\narkivyskupas ir Krokuvos vyskupas, Mazovijos kunigaikš­\nčiai, daugybė lenkų didikų ir kunigaikščių, pagaliau pa­\nkrikštytieji Krokuvoje. Lietuviai bajorai buvo puiki tų dviejų\npirmaujančios anuomet Šiaurėje valstybės valdovų svita.

PDF 256

Nepaisant nepriklausomybės pradžioje susovietintų Vilniaus \nkrašto lenkų komunistinių funkcionierių planų (Maskvos inspiruota \nakcija) turėti savo, jų supratimu, teritorinę autonomiją (į ją turėjo įeiti \nVilniaus apskritis, apimanti lenkiškus Vilniaus ir Šalčininkų rajonus), \nLietuvos valdžiai terminuotai įvedus juose tiesioginį valdymą, santykiai \nsu Lenkija nepablogėjo – Varšuva suprato, kas ten suka reikalus. 1994 m.

PDF 77

Nuomonių skirtumas ir jų paaš­ trėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir sava­ rankiškumas. Jadvyga ir lenkų ponai į tai kreivai žiūrėjo ir jiems labai nepatiko, kad jis stengiasi būti nepriklausomas. Tada Jadvyga, norėdama įrodyti Vytautui, kad jis nėra savarankiškas, bet priklausąs Lenkijos, pareikalavo, kad jis mokėtų metinį činšą už Lietuvos ir Rusijos žemes, kurias jai Jo­ gaila užrašė kraičiu (1386).

PDF 64

Lenkijoje gyvuoja tradicija Lietuvą net iki Liublino unijos laikyti Len- kijos dalimi, o Liublino unijos sukurtą valstybę vadinti ne Abiejų Tautų, o Lenkijos Respublika. Galima su šypsena žiūrėti į tradicinės lenkų istori- nės minties nelogiškumą: jei unija – „šventa santuoka“, tai kur santuokos partneris? O gal tai visai ne unija, o tik Lenkijos civilizacinės misijos idė- ja, gal Lenkijai rūpėjo tik inkorporuoti Lietuvą?

PDF 239

Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Jie rei- kalavo derybų pagrindui 1501 m. Melniko ir 1564 m. Varšuvos re- ceso aktų.

PDF 170

Negalėdami dėl prastų tarpvalstybinių santykių vykdyti platesnės poli- tinės veiklos, Lietuvos lenkai daug jėgų skyrė kultūrinei veiklai. Apskritai tautinės mažumos, tarp jų rusai ir vokiečiai, galėjusios laisvai puoselėti savo kalbą ir kultūrą, nesijautė lygiateisės su lietuviais, gaudamos tik lie- tuvių padėjėjų vaidmenį, atsitrenkdamos į nematomus barjerus, kai siekė valstybinės tarnybos. Vokiečių ir lenkų mažumos darė žygių gauti tautinę autonomiją žydų pavyzdžiu, tik rusų mažuma tokių reikalavimų nekėlė.

PDF 68

Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzis-\ntavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, \nvis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame \ngyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo \n1582 m.

PDF 77

Artinosi ir kitas ne­ susipratimas. Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiš­ kai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu, laikė Lietuvą savo provincija. Nuomonių skirtumas ir jų paaš­ trėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir sava­ rankiškumas.

PDF 188

Pirmiausia susipažinsim su Vytauto duotu dokumentu^2 ).\nVytautas pradžioj savo akto primena, kad kai lenkai pasi­\nkvietė į savo sostą Jogailą, tada jis jam kaip karaliui Vladislovui,\nlenkų Karūnai ir tos karalystės didikams gryna mintimi, neatšau­\nkiamu noru, nei priverstas, nei suklaidintas, abiem pusėm sutin­\nkant, tvirtai bei laisvai prižadėjo ir tai dokumentu patvirtino, kad\nniekados Jogailos karalystės ir karūnos gyventojų neapleis, bet\nvisados visa galybe ir jėga jų laikysis ir juos nuo priešų gins.\nIr dabar, kada Jogaila jam atiduoda aukščiausią savo valdžią\niki gyvos galvos (ad tempora vite nostre) visose Lietuvos kuni­\ngaikštijos žemėse, jis, norėdamas dar labiau gerbti jį, karūną,\n\n(^1) ) a) Vytauto dokumento, duoto 1401 m.

PDF 76

Tačiau su lenkais jam tekdavo nemažai kariauti; jis pasiekdavo\nne tik Mozūrus, bet ir tolimąją Krokuvą. Mozūrų kunigaikštis\n(Boleslovas II), norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų,\nvedė net jo dukterį.

PDF 170

Gyvenę nekompaktiškai lenkai neturėjo galimybių rasti vaikams mo- kyklų visose Lietuvos dalyse, tad leido vaikus į nelegalias mokyklas, kurių 1935 m. priskaičiuota apie 40. Švietimui padėjo lenkų kultūros organiza- cijos Pochodnia („Deglas“), Oswiata („Apšvieta“), Jutrzenka („Aušrinė“), gaudavusios pinigų iš Lenkijos. Jos rėmė lenkų pradines mokyklas ir Lie- tuvos vyriausybės finansiškai remiamas lenkų gimnazijas Kaune, Pane- vėžyje ir Ukmergėje. 1935–1936 mokslo metais veikė apie 30 lenkiškų mokyklų.

PDF 169-170

Lenkai, sudarę apie 3,2 proc. gyventojų, nors, jų nuomone, lenkų tu- rėjo būti 10 proc., savo kultūrinį gyvenimą suko taip pat apie lenkiškas mokyklas. Tačiau situaciją blogino Lenkijos vykdomi lietuvių kultūrinio gyvenimo ribojimai Vilniaus krašte, nes tuo pačiu atsakydavo ir Lietuvos valdžia. Pradinėse mokyklose lenkų vaikų skaičius vis mažėjo –1923 m. 30-yje lenkiškų pradinių mokyklų mokėsi 2 852 pradinukai, o 1932 m. tik 603. Nuo 1927 m. susiklostė praktika, kad reikėdavo nurodyti moki- Žydų Hapoelio klubo jaunieji sportininkai žygiuoja Kauno centrine gatve 1935 m. (Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje archyvas) L I E T U V O S I S T O R I J A 170 nių tautybę.

PDF 43

Kadangi minėtasis kunigaikštis pačioje pradžioje jiems nedavė deramo atkirčio ir\nnesiėmė prieš žiaurius jų išpuolius bei kėslus tinkamiausio vaisto, jie, darydamiesi vis\nįžūlesni, keletą kartų užpuolė Lenkijos žemę su didelėmis jėgomis ir pridarė jai štai tokių\nnuostolių: sudeginę namus, iškapojo suaugusius žmones kalaviju, o moteris bei vaikus\nišsivarė į amžiną vergovę; jei kartkartėmis kuri nėščia moteris, turėdama gimdyti, negalėjo\npaskui juos toliau eiti, ją čia pat žudė; jie plėšė iš motinų rankų mažus vaikus ir juos\ndobė, maustydami ant tvorų baslių. Štai šitaip jie nusiaubė visą žemę, ir kunigaikščiui,\nnetekusiam visų jo valdomų įtvirtinimų bei pilių, bepaliko Vyslos pakrantėje viena pilis,\nPlocku vadinama163. Be to, jie sudegino du šimtus penkiasdešimt parapinių bažnyčių164,\nneskaitant įžadus darančiųjų ir pasauliečių vienuolynų, koplyčių, vienuolių vienuolynų\nir griežtos klauzūros moterų vienuolynų.

PDF 83

Lenkai tvirtina, kad Vorsklos\nžygis palaidojo tris ketvirtąsias Vytauto kariuomenės dalis.\nBet šitas mūšis nepigiai apsėjo ir totoriams.

PDF 283

Jiems rūpėjo ne teorija, bet praktika. Net ir svetur Vytautas mokė­ jo įsigyti pagalbininkų ir šalininkų. Ilgą laiką jis turėjo lenkų ponų tarpe stiprią partiją, pasidavusią jo įtakai.

PDF 54

Bet pasitaiko, kad kartais\nkronistas perduoda ir lenkų tezes, pvz., iš Dlugošo kronikos atsis­\npindi Žalgirio kautynių aprašymas, Vytauto D. karaliaus karūnos\nbyla (1429-1430).

PDF 188

Pirmiausia susipažinsim su Vytauto duotu dokumentu^2 ).\nVytautas pradžioj savo akto primena, kad kai lenkai pasi­\nkvietė į savo sostą Jogailą, tada jis jam kaip karaliui Vladislovui,\nlenkų Karūnai ir tos karalystės didikams gryna mintimi, neatšau­\nkiamu noru, nei priverstas, nei suklaidintas, abiem pusėm sutin­\nkant, tvirtai bei laisvai prižadėjo ir tai dokumentu patvirtino, kad\nniekados Jogailos karalystės ir karūnos gyventojų neapleis, bet\nvisados visa galybe ir jėga jų laikysis ir juos nuo priešų gins.\nIr dabar, kada Jogaila jam atiduoda aukščiausią savo valdžią\niki gyvos galvos (ad tempora vite nostre) visose Lietuvos kuni­\ngaikštijos žemėse, jis, norėdamas dar labiau gerbti jį, karūną,\n\n(^1) ) a) Vytauto dokumento, duoto 1401 m.

PDF 41

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir egzistavo atsivėrusių naujos \nveiklos erdvių paritetas: Gediminaičiams buvo dalijamos kunigaikštijos \nLenkijoje, o lenkų pareigūnai, gavę valdovo įgaliojimus, siunčiami Lietu-\nvon, lietuvių kariuomenė talkino lenkams, o lenkų – lietuviams, bet pirmu \natveju talkininkus kontroliavo Lenkijos valstybės institucijos, o antruoju – \ntai galėjo atlikti tik bendrasis valdovas, tačiau jis rezidavo Krokuvoje (kur, \nkitaip nei Vilniuje, buvo pripažintos Europos valstybės monarchas) ir jį \nsupo Lenkijos valstybės taryba. Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos \nvalstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija, personalinės unijos nu-\nlemta valstybių sąveika naikino Lietuvos valstybingumą.

PDF 27

) pradeda\ndalyvauti įvairiuose karo žygiuose: 1368 ir 1372 metais į Mask­\nvos žemes; 1376 metais, jau kaip Gardino‘kunigaikštis, jis da­\nlyvauja kartu žygyje prieš lenkus. Pirmąją gi didelę karinę\npamoką Vytautas gavo viename mūšyje su kryžiuočiais.

PDF 176

Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­ tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­ ju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­ mingai palaidoti85.

PDF 175

Puikų suruošia Vytautas priėmimą, bemaž du mėnesius užsitęsusį, mat nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos vyko tas svarbus kunigaikščių susibū­ rimas. Tačiau galima buvo numatyti, kad tas prašmatnias iškilmes, tą smagią viešnagę nutrauks liūdni įvykiai. Len­ kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­ ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­ kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­ dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­ džiamiems.

PDF 144

L. Želigovskio akciją sveikino minios Vilniaus lenkų, Tautų \nSąjunga pasirodė bejėgė, o Lietuvai dabar jau reikėjo sustabdyti tolesnį \nželigovskininkų judėjimą į Lietuvos teritoriją. Persigrupavusi Lietuvos \nkariuomenė tik lapkričio viduryje sustabdė lenkų dalinius mūšiuose prie \nŠirvintų ir Giedraičių.

PDF 186

Tuo metu Lietu- va geranoriškai rūpinosi keliolikos tūkstančių internuotų lenkų kareivių ir karininkų apgyvendinimu ir maitinimu, 12 000 tūkstančių Lenkijos žydų pabėgėlių išlaikymu, Vilniaus krašte reikėjo įvesti litą vietoje beverčių zlotų, pamaitinti bedarbius ir rasti darbą, aprūpinti žmones dokumentais. Vilnius pagal to meto demografinę padėtį pasirodė esąs lenkiškas miestas, kurio trečdalį gyventojų sudarė žydai. Lenkų patriotai lietuvių administraciją sutiko priešiškai, ypač pradėjus miestą išoriškai lietuvinti, keisti užrašus, rengti lietuvių kalbos kursus, piktinosi lenkiško Stepono Batoro universite- to uždarymu, tad sostinės, ministerijų ir įstaigų perkelti iš Kauno į Vilnių neskubėta.

PDF 177

O tai ne­ galėjo patikti Lenkijai, kuri budriai sekė kiekvieną jo užsimoji­ mą ir stengėsi kliudyti. Vytautas tam negalėjo nesipriešinti, dėl ko ir kilo konfliktas su Lenkija. Kad suprastumėm jo ge­ nezę (kilmę), pažvelkime į jo didelius užsimojimus politikoj.

PDF 82

Jadvygos ir lenkų (ne visų) toks neigiamas nu­\nsistatymas šiuo laiku Vytauto atžvilgiu gali būti suprastas ne\nkitaip, kaip baimė, kad Vytautas, sumušęs totorius, neatkreip­\ntų savo ginklo prieš Lenkiją. Užtai nenuostabu, kad Jadvygos,\nįtaka padarė tai, kad lenkai šiame žygyje beveik nedalyvavo.

PDF 38

Vokiečių Ordinas dar griež­ čiau pareiškė dėl Jogailos kaltės Konstancijos susirinkime, at­ sakydamas į priešą priekaištus: „Jogaila, dabartinis lenką ka­ ralius..., net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“^3 ).

PDF 309

Jo tarnyboje mes ga­\nlime užtikti įvairių svetimšalių, o labiausiai lenkų ir vokiečių.\nAiškus dalykas, kad nemažą įtaką Vytautas bus padaręs že­\nmės eksploatacijai per savo dvarus, o jų jo laikais didysis kuni­\ngaikštis įsigijo labai daug, nes jo tiesioginėn žinion perėjo buvu­\nsiųjų sričių kunigaikščių dvarai, bet apie tą tiesioginių žinių mes\nveik neturime.

PDF 281

Lenkai žiūrėjo į Vytautą kaip į priklausomą kunigaikštį kuris turi jų klausyti ir ginti jų interesus. Jis atrodė jiems įrankis inkorporuoti Lietuvą Lenkijos valstybėm Vytauto tikslas — Lietuvos savarankiškumo išlaikymas. Aplinkybių verčiamas lenkams nusileidžia, bet žiūri į juos tik kaip į sąjun­ gininkus, naudingus jo užsienių politikai.

PDF 16

Tiesa, \nnutautėjusioje Lietuvos dalyje kai kurie bajorai tebesivadino „litvinais“ \narba „senalietuviais“, tačiau dauguma jų vis labiau integravosi į lenkų \ntautą, o Lietuvą laikė Lenkijos dalimi. Būtent ši samprata iškilo 1920 m.

PDF 16

Tiesa, nutautėjusioje Lietuvos dalyje kai kurie bajorai tebesivadino „litvinais“ arba „senalietuviais“, tačiau dauguma jų vis labiau integravosi į lenkų tautą, o Lietuvą laikė Lenkijos dalimi. Būtent ši samprata iškilo 1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu, kai Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“.

PDF 77

Nuomonių skirtumas ir jų paaš­ trėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir sava­ rankiškumas. Jadvyga ir lenkų ponai į tai kreivai žiūrėjo ir jiems labai nepatiko, kad jis stengiasi būti nepriklausomas. Tada Jadvyga, norėdama įrodyti Vytautui, kad jis nėra savarankiškas, bet priklausąs Lenkijos, pareikalavo, kad jis mokėtų metinį činšą už Lietuvos ir Rusijos žemes, kurias jai Jo­ gaila užrašė kraičiu (1386).

PDF 144

Želigovskio vietinių Vilnijos „lietuvių ir baltaru-\nsių“ daliniai. L. Želigovskio akciją sveikino minios Vilniaus lenkų, Tautų \nSąjunga pasirodė bejėgė, o Lietuvai dabar jau reikėjo sustabdyti tolesnį \nželigovskininkų judėjimą į Lietuvos teritoriją.

PDF 106

Dalis kryžiuočių, kurie kovojo su lietuviais, dabar puolė lenkus. Didžioji lenkų vėliava atsidūrė didžiausiame pa­ vojuje, susvyravo ir pateko į kryžiuočių tarpą; bet lenkai ją vėl atgavo, nes tuo tarpu į mūšį buvo įtraukta antroji linija. Vy­ tautas visą laiką lakstė kovojančių eilėse — įsakinėjo ir pats kovėsi.

PDF 36

Tuo metu ypač paaštrėjo Lenkijos ir Kryžiuočių ordino santy- kiai. Gediminas suartėjo su Lenkija, 1325 m. sutuokęs savo dukrą Aldoną Oną su Lokietkos sūnumi, Lenkijos sosto įpėdiniu Kazi- mieru. 1326 m. Lenkijos karaliaus prašymu, Gediminas nusiuntė 1200 savo raitelių ir bendromis pastangomis su lenkais ties Frank- furtu įsiveržė ir nuniokojo Brandenburgo žemę vakariau Ordino valdų.

PDF 41

Su-\ntarties sąlygos: Jogaila ima žmona Lenkijos karalaitę Jadvygą, pažada įvesti \nLietuvoje katalikų tikėjimą, atgauti prarastas Lenkijos žemes, paleisti lenkų \nbelaisvius ir „prišlieti“ Lietuvą prie Lenkijos. „Prišlieti“ būtina rašyti su ka-\nbutėmis: mat iki šiol ginčijamasi, kaip išversti lotynišką žodį applicare.

PDF 45

Kai šie vyko į Lenkiją, kunigaikštis buvo kažkur toli iškeliavęs, o į Lenkijos žemę įsibrovė prūsų kariuomenė ir ją nuniokojo gaisrais ir grobstymais. Minėtieji broliai, valdovės Agotos, kunigaikščio žmonos, valia pasitelkę daug Lenkijos vyrų, narsiai stojo į kovą, tačiau prūsai, puolę iš priekio, jau pirmajame susirėmime lenkams pasileidus bėgti, minėtuosius brolius mirtinai sužeidė ir daugybę žmonių išžudė, o su savimi nusivedė sugautą lenkų kariuomenės vadą. Minėtoji valdovė po mūšio įsakė surinkti kovos lauke likusius pusgyvius brolius ir patikėti juos gydytojų priežiūrai.

PDF 175

Tačiau galima buvo numatyti, kad tas prašmatnias iškilmes, tą smagią viešnagę nutrauks liūdni įvykiai. Len­ kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­ ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­ kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­ dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­ džiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal­ davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū­ dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno­ vo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje.

PDF 146

Tikėtiniau, kad kantoninė Lietuva būtų tapusi dviejų kalbinių nacionalizmų Šiaurės Airija, konflikto tarp dviejų tautinių grupių židiniu, tik ne religijos, o kalbos pagrindu. Neabejotina, kad lenkų ir lietuvių liberalai būtų sutarę, tačiau kaip būtų sugyvenę Vilniaus regione lenkų ir lietuvių nacionalizmai? Ar Varšuva nebūtų diktavusi Vilnijos kantono (ar autonomijos) lenkams savo politi- kos?

PDF 52

Šio pokario metais Stryjkovskis ir jo kronika yra vėl sulaukę\nplataus susidomėjimo. Įvairūs lenkų autoriai į jį pažiurėjo kaip\nį tipišką lenkų renesanso atstovą15 16. Bet ir rusai, kurie Kroniką ar\njos dalis keliais atvejais XVII-XVIII amž.

PDF 178

Todėl iš Lenkijos pusės, nors ir labai silpna, ėmė reikštis opozi­\ncija: juk lenkai norėjo Krėvės unija tuos žemės plotus laimėti\nsau, t. y. kolonizuoti, o dabar dalykai ėmė krypti priešingon\npusėn.

PDF 222

Esą 1288 Liubline, kaip pabrėžia Ipatijaus kronika, kilęs didelis susi­ jaudinimas, nes besiartinanti rusų kariuomenė buvusi palaikyta lietuviais^20. 1291 lietuviai nuteriojo Kujaviją, o kitais metais Pukuveras savo sūnų Vytenį Lenkijon išsiuntė su didele kariuo­ mene^21. Besikaudamas su įsiveržusiais lietuviais 1294 Sochaczewo apylinkėse žuvo Lęčycos kunigaikštis Kazimieras^22.

PDF 283

Net ir svetur Vytautas mokė­ jo įsigyti pagalbininkų ir šalininkų. Ilgą laiką jis turėjo lenkų ponų tarpe stiprią partiją, pasidavusią jo įtakai. Kaip puikus diplomatas jis buvo geras ir karo vadas.

PDF 182

Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos.