Lenkai

PDF 139-140

Pasitarimai vyko, teikta ir pasiūlymų, tačiau visus \nVilnius 1916 m. – lietuvių ir lenkų disputo epicentras. \nJ. Bulhako nuotrauka\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n140\njuos lenkų delegacija atmetė – nesutarta dėl Vilniaus ir kam turi priklau-\nsyti visa Rytų Lietuva. Lietuviai motyvavo, kad tai yra jų istorinė terito-\nrija, lenkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai daugiausia kalba lenkiškai, \no Vilnius – lenkiškas miestas. Kadangi iki XX a.

PDF 131

Kadangi Lenkijos ir Lietu-\nvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams \nvis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo \nidėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne-\npriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu. Lietuviakalbės Lietuvos \nkūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik \nteisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dva-\nrininkų privilegijoms.

PDF 76

Tačiau su lenkais jam tekdavo nemažai kariauti; jis pasiekdavo\nne tik Mozūrus, bet ir tolimąją Krokuvą. Mozūrų kunigaikštis\n(Boleslovas II), norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų,\nvedė net jo dukterį.

PDF 284

Jogai­ los dukters globėjas, jis kurį laiką turi tiek įtakos Lenkijoje, kad tuo sukelia net nepasitenkinimo. Galingu tapęs, jis pradėjo nesiskaityti su lenkais, kaip tatai parodo kad ir Liubičo klausi­ mas. Ir dėl to jo politika sukėlė Lenkijoje reakciją, kurios re­ zultatas buvo santykių pablogėjimas ir konfliktas dėl karū­ nacijos.

PDF 281

Bene sunkiausias uždavinys buvo santykiuose su lenkais: jų pozicijos buvo stačiai diametraliniai prie­ šingos. Lenkai žiūrėjo į Vytautą kaip į priklausomą kunigaikštį kuris turi jų klausyti ir ginti jų interesus. Jis atrodė jiems įrankis inkorporuoti Lietuvą Lenkijos valstybėm Vytauto tikslas — Lietuvos savarankiškumo išlaikymas.

PDF 82

Jadvygos ir lenkų (ne visų) toks neigiamas nu­\nsistatymas šiuo laiku Vytauto atžvilgiu gali būti suprastas ne\nkitaip, kaip baimė, kad Vytautas, sumušęs totorius, neatkreip­\ntų savo ginklo prieš Lenkiją. Užtai nenuostabu, kad Jadvygos,\nįtaka padarė tai, kad lenkai šiame žygyje beveik nedalyvavo.

PDF 284

Galingu tapęs, jis pradėjo nesiskaityti su lenkais, kaip tatai parodo kad ir Liubičo klausi­ mas. Ir dėl to jo politika sukėlė Lenkijoje reakciją, kurios re­ zultatas buvo santykių pablogėjimas ir konfliktas dėl karū­ nacijos. Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas.

PDF 68

Taigi len-\nkai norėjo unitarinės valstybės, tačiau teoriškai buvo sukurta federacinė, \no realiai – konfederacinė valstybė, abi sąjungos narės vykdė bendrą už-\nsienio politiką. \nŠią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas.

PDF 139-140

Pasitarimai vyko, teikta ir pasiūlymų, tačiau visus \nVilnius 1916 m. – lietuvių ir lenkų disputo epicentras. \nJ. Bulhako nuotrauka\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n140\njuos lenkų delegacija atmetė – nesutarta dėl Vilniaus ir kam turi priklau-\nsyti visa Rytų Lietuva. Lietuviai motyvavo, kad tai yra jų istorinė terito-\nrija, lenkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai daugiausia kalba lenkiškai, \no Vilnius – lenkiškas miestas. Kadangi iki XX a.

PDF 173

Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių už­ mačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinė- jo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp bro­ lių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą. Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasie­ kė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįsta­ mas karaliaus titulas, atėmė.

PDF 16

Būtent ši samprata iškilo 1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu, kai Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“. Remiantis tokia lenkiška Lietuvos sam- prata, Lietuvos Respublika buvo vadinama „Kauno Lietuva“, o žemaičių tarmė – lietuvių kalba.

PDF 348

Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią\nkryžiuočių kariuomenę, ir jų eilės nebeatlaikė. Lemtingosios kau­\ntynės baigėsi visišku ordino kariuomenės sutriuškinimu.

PDF 255-256

Vokie- tija, po Antrojo pasaulinio karo prievarta išstumta iš Rytprūsių (dabar- tinės Kaliningrado srities), neturėdama sienos su Lietuva, nepretendavo į Klaipėdos kraštą, kurio daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Geryn klostėsi santykiai su kaimyne Lenkija, mat Vilniuje per pusę šimtme- L I E T U V O S I S T O R I J A 256 čio demografinė padėtis pasikeitė lietuvių naudai, lenkų Vilniuje liko 20 proc. Nepaisant nepriklausomybės pradžioje susovietintų Vilniaus krašto lenkų komunistinių funkcionierių planų (Maskvos inspiruota akcija) turėti savo, jų supratimu, teritorinę autonomiją (į ją turėjo įeiti Vilniaus apskritis, apimanti lenkiškus Vilniaus ir Šalčininkų rajonus), Lietuvos valdžiai terminuotai įvedus juose tiesioginį valdymą, santykiai su Lenkija nepablogėjo – Varšuva suprato, kas ten suka reikalus.

PDF 54

Bet pasitaiko, kad kartais\nkronistas perduoda ir lenkų tezes, pvz., iš Dlugošo kronikos atsis­\npindi Žalgirio kautynių aprašymas, Vytauto D. karaliaus karūnos\nbyla (1429-1430).

PDF 106

Dalis kryžiuočių, kurie kovojo su lietuviais, dabar puolė lenkus. Didžioji lenkų vėliava atsidūrė didžiausiame pa­ vojuje, susvyravo ir pateko į kryžiuočių tarpą; bet lenkai ją vėl atgavo, nes tuo tarpu į mūšį buvo įtraukta antroji linija. Vy­ tautas visą laiką lakstė kovojančių eilėse — įsakinėjo ir pats kovėsi.

PDF 179

Lenkai stengėsi pastoti tam kelią. 1398 m. pirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią Lietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl Podolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta au­ ka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos reikalą^1 ).

PDF 51-52

Nors Niurnbergo auksakaliai jau buvo pagaminę karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai, Lucko suvažiavimas. Dail. J. Mackevičius, 1934 m. L I E T U V O S I S T O R I J A 52 ceremonija neįvyko – Lenkijos ponų taryba privertė Jogailą atšaukti duo- tą sutikimą. 1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė.

PDF 77

Santykiai tarp abiejų pusių smarkiai pablo­ gėjo. Vytautas net prieš lenkus pradėjo ruoštis į karą. Nepa­ (^1) ) Tokią esant Lietuvą laikė lietuviai ir po Krėvės unijos.

PDF 222

Ten lietuviai prisiplėšdavo grobio ir parsi­ vesdavo belaisvių. Tad lenkai lietuvių žygių iš tolo bijodavę. Esą 1288 Liubline, kaip pabrėžia Ipatijaus kronika, kilęs didelis susi­ jaudinimas, nes besiartinanti rusų kariuomenė buvusi palaikyta lietuviais^20.

PDF 348

Sąjungininkų eilės su­ svyravo. Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas. Kry­ žiuočiai jau tikėjo savo pergale ir ėmė giedoti laimėjusių giesmę « Christ ist erstanden ».

PDF 128

Valstybėje tada bu- ir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgo­ mis iš karto pulti rusus. Labiausiai jis veržėsi susi­ kauti su Leonu, negalėdamas užmiršti, kaip prieš ke­ letą metų jo buvo nužudytas vaišėse Lietuvos didysis kunigaikštis.

PDF 129

Grįžęs iš to žy­\ngio, jis ėmėsi taikiai tvarkytis ir kurdinti šalyje nau­\nsėdijas: tuo metu buvo padėti pamatai Gervėčių mies­\nteliui. Tačiau ir vidaus ramybe, ir sutartimi sutvirtintą\ndraugystę su lenkais išardė kurių ne kurių asmenų\nmaištingi sumanymai. Povilas, Krokuvos ganytojas, no­\nrėdamas atkeršyti Boleslovui Droviajam už asmeniškas\nskriaudas, protarpiais slapta kviesdavosi į lenkų kraštą\nlietuvių kariaunas.

PDF 132

Gili­\nginas valdė ne ilgiau kaip trejus metus: bemaž nieko\nįsidėmėtina tais laikais neįvyko, išskyrus kelis nioko­\njamus žygius į Lenkiją, tiesa, ir juos ne visus sumini\nrašytojai. Žymesnis ir pačių lenkų minimas tas, kai lie­\ntuvių kariaunos, nusiaubusios Mazoviją, Kulmo kraštą,\n1275 m eta i\nG iliginas — L ie tu v o s\nd id y s is\nk u n ig a ik štis,\nT robius — Ž e m a itijo s\n133\n\n## Puslapis 132\n\nKujaviją, be to, antrą kartą\n1277 m e ta i\nįsibrovusios į Lenčicos že­\nmes, išsivarė, kaip sako, apie\nketuriasdešimt tūkstančių belaisvių. Vargu ar tuo skai­\nčiumi galima patikėti, vis dėlto jis svariai įrodo, jog\nlenkai buvo smarkiai sumušti.

PDF 155

Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lie­\ntuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsi­\nėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė \nkaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė­\njusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos \nLenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin­\nkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu­\nniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk­\nmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi­\nsas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal \nsuvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu\ndėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž­\ndaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai \nvaldžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, \nsvetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti­\ntulą.

PDF 202

Šitaip ilgai­\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi\nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk­\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val­\ndžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių\nkivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi\nsenomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi­\nminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs\nrusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius\nduoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne­\nbuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei\nišvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų\npaversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro­\ndė, jog atsisakė paklusti lenkams.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai\nreikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o\nsu tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai bū­\nsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiun­\ntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos\nrankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai drau­\ngiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad,\nvaldovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų\ntvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be­\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 465

Šitokios mintys, platinamos ir žodiškai, ir raštiškai\nlaiškuose, kuriuos vieni kitiems siuntinėjo didikai ir ba­\njorai, sukėlė didelį nemažo būrio palankumą Aleksan­\ndrui, Slucko kunigaikščiui, ar vienam iš jo dviejų sūnų.\nNugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos\ngimine ir sąjungą su lenkais. Manvydas susitarė su\nGoštautu bei Astiku, laikantis senojo susitarimo su len­\nkais, paskelbti valdovu patį karalių Vladislovą.

PDF 466

Mat, jeigu per\nK a zim iera s J ogailaitis\nišren k a m a s\nL ietu vo s\nd id žiu o ju\nk u n ig a ik š­\nčiu\n468\n\n## Puslapis 467\n\nskubėjimą ir bus padaryta\nPasiuntinių\nk v ie č ia -\nkas nors ne taip, kaip šitokio-\nm a s į B restą\nmis aplinkybėmis dera, dėl to\nbus galima vėliau atsiprašyti\nbrolį ir ištaisyti klaidą, tuo tarpu atidėliojant galima\nnieko nepešti. Tuo metu karalius Vladislovas, išvykęs\niš Lenkijos, rengėsi su vengrais kariauti prieš turkus, o\nKazimieras su žymiaisiais lenkų didikais viešėjo Sando-\nmire. Godžiai trokštantis valdžios viršūnių jaunikaitis\nklausėsi pasiuntinių kalbos, tačiau šalimais esantys re­\ngentai neleido jam tarti atsakomojo žodžio paskubomis,\nskatinamam jaunatviško įkarščio.

PDF 129

Grįžęs iš to žy­\ngio, jis ėmėsi taikiai tvarkytis ir kurdinti šalyje nau­\nsėdijas: tuo metu buvo padėti pamatai Gervėčių mies­\nteliui. Tačiau ir vidaus ramybe, ir sutartimi sutvirtintą\ndraugystę su lenkais išardė kurių ne kurių asmenų\nmaištingi sumanymai. Povilas, Krokuvos ganytojas, no­\nrėdamas atkeršyti Boleslovui Droviajam už asmeniškas\nskriaudas, protarpiais slapta kviesdavosi į lenkų kraštą\nlietuvių kariaunas.

PDF 487

Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie­ tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų prie­ saikomis, antspaudais bei parašais. Podolė atitekusi Len­ kijos karalystei ne dėl to, kad jie atplėšė ją nuo Lie­ tuvos, kuri į ją neturinti jokių teisių, bet todėl, kad ją kadaise užėmė karalius Kazimieras Didysis, iš dalies remdamasis ginklo, iš dalies — paveldėjimo teisėmis, ir pavertė Lenkijos sritimi bei Lenkijos karalių nuosavy­ be.

PDF 489

Šitaip atsakydami, jie nelyginant įpylė į ugnį aly­\nvos. Lietuviai, šaukdamiesi dangaus keršto, pakėlė di­\ndelį triukšmą: girdi, ligi šiol patraukliu žodžiu „unija\" \njiems akis muilinę, susimanė galop atimti žemes ir pa­\nsiekti, kad, išnykus lietuvių bei rusų vardams, neliktų \nnė pačios Lietuvos. Vieniems atkakliai ir ryžtingai rei­\nkalaujant sugrąžinti Podolę, o lenkams ne mažiau įnir­\ntingai priešinantis, seimas išsivažinėjo ne tik nieko ne­\nnutaręs, bet dar labiau sukurstęs abipusį nepakantumą.

PDF 490

Šitokios paskalos, sklidusios po visą Lenkiją, gerokai paveikė visuomenės nuotaikas. Todėl, kai jis tų pačių metų pabaigoje dalyvavo Piotrkovo seime, visi luomai vienbalsiai (norėtųsi sakytį — vienšauksmiai) pareika­ lavo, kad jis prisiektų valstybei neatplėšti nuo karalys­ tės nė menkiausios apygardos, neužleisti lietuviams nė vienos Podolės bei Volynės pėdos, be to, kad naujomis ištarmėmis patvirtintų bajorų luomo teises bei laisves ir savo pirmtakų kuriems ne kuriems asmenims bei mie­ stams suteiktas lengvatas. Artėjo lemiamas susirėmi­ mas.

PDF 555

Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės\nvardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu,\nbei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo,\nVengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, če­\nkai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne\ntik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pa­\nžadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus.\nDievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klas­\ntingos Ivano pinklės.

PDF 567

Labai\njiems padėjo ir tai, kad Aleksandras pasirūpino Vil­\nniuje užbaigti prieš trejus metus Piotrkove lenkams\npažadėtą lietuvių bei lenkų santarvės aktą, kuris, pa­\ntvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspau­\ndu bei dvidešimt penkių žymiausių didikų antspaudais\nir parašais, ir buvo dabar atgabentas į bendrą su len­\nkais seimą, paaiškinus, jog bus jiems viešai įteiktas,\njeigu paskelbs Aleksandrą karaliumi, o sunaikintas,\njeigu jį aplenks. Šios aplinkybės paskatinti lenkai visi\nit vienas ir paskelbė Aleksandrą karaliumi. Negalėjo\nnepritarti šiam jų žingsniui ir Vladislovas, nes matė,\njog tuo būdu sulydomos į vieną dvi galingos tautos, o\nta sąjunga labai naudinga visam krikščioniškajam pa­\nsauliui.

PDF 112

Ir Lvove juos pasiekė žinia \napie didžiojo kunigaikščio mirtį. Lenkai, nenorėdami, \nkad Lietuva būtų karalystė, tą karaliaus vainiką iš jų \natėmė8 ir, perkirtę pusiau, prilydė puses prie Krokuvos \nvyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies \nšvento Stanislavo bažnyčioje 9 .\nKaralius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vy­\ntauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio.

PDF 11

T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryš­\nkino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyven­\ntojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet\nmus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių\nreikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti,\nkad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

PDF 396

Autorius pateikia iš­\nkalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuo­\ngyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus,\nkurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio var­\ndo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tau­\ntos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis val­\ndovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis\nšito laidas.

PDF 402

Vienas kitas aiškiai lietuviškas her­ bas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, ku­ rios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos uni­ jos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo žen- klan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.

PDF 439

Atvirkščiai, visi prieinami tyri­\nnėjimai rodo, kad toji tauta skyrėsi nuo lietuvių. Yra dokumen­\ntinių įrodymų, jog teismuose XVI amžiuje nuosprendžius saky­\ndavo lietuviškai, o į knygas įrašydavo rusiškai, lotyniškai arba\nlenkiškai . Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų\nsakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio .

PDF 453

Ten yra Karaliaus pilis ir rūmai, pastatyti ant aukš­\ntesnės kalvos; tai karaliui užtikrina saugumą. Ten yra trys mūri­\nnės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkių o\nkitos dvi - rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas. Rusinai\ntaip pat turi priemiesčiuose dvi šventyklas: vieną mūrinę, kitą\nmedinę.

PDF 240-241

Seimai buvo bendri, bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei- kalingus įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Unijos aktas, sulie- damas valstybes, paliko daug spragų, kurias dar labiau padi- dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos.

PDF 41

1385 m. rugpjūčio 14 d. į Krėvos pilį atvyko lenkų delegacija. Lenkai, regis, jau turėjo parengtą sutarties dokumentą. Jogaila su šio dokumento turiniu sutiko, jis buvo priimtas ir į istoriją įėjo Krėvos sutarties vardu.

PDF 60

Tačiau viską nulė- mė dar viena aplinkybė – didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai darė lenkiškoji civilizacija. Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos organizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos perėmimu, ūkio reforma. Lenkija buvo LDK mokytoja. Lietuvos bėda, kad ji dažnu atveju nesuspėjo ar neturėjo galimybių pasiekti „gilesnę“ Europą ir europeizacija baigdavosi lenkėjimu.

PDF 122

Lietuvių tautinis atgimimas, laikęs savo priešu caro režimą, netrukus atrado dar vieną – lenkų polonizatorius. Jau ne vienos šeimos kalbėjimas lietuviškai viešai, pamaldų lietuvių kalba reikalavimai bažnyčiose kėlė len- kiškai kalbančiųjų opoziciją. Dvarininkai, gindamiesi nuo „litvomanijos“, vis labiau tolo nuo lietuviškai kalbančių kaimo gyventojų, o tautiškai ne- susipratę kunigai jau rimtai kirtosi su lietuvių aspiracijomis.

PDF 127

Savo valstybingumo planuose lenkai numatė lietuviams tik tautinės mažumos statusą. Tarsi „at- sidėkodami“ už tai lietuviai savo vizijų Lietuvos valstybėje lenkiškai kal- bantiesiems taip pat numatė tik tautinės mažumos statusą. Dialogas kom- plikavosi.

PDF 146

Ar Lietuva nepralaimėjo neišnaudojusi visų federacijos idėjos su Lenkija galimybių, kad Rytų Europoje nebuvo įdieg- tas Šveicarijoje pasiteisinęs kantonų principas? Tikėtiniau, kad kantoninė Lietuva būtų tapusi dviejų kalbinių nacionalizmų Šiaurės Airija, konflikto tarp dviejų tautinių grupių židiniu, tik ne religijos, o kalbos pagrindu. Neabejotina, kad lenkų ir lietuvių liberalai būtų sutarę, tačiau kaip būtų sugyvenę Vilniaus regione lenkų ir lietuvių nacionalizmai?

PDF 205

Naciai suėmė Vietinės rinktinės vadus, aštuoniasdešimt karių sušaudė, dalį išvežė darbams į Vokietiją. Komplikuotai susiklostė lietuvių ir lenkų santykiai Vilniaus krašte, kurį naciai padarė Lietuvos generalinės srities dalimi ir priskyrė lietuvių administracijai. Vykdžiusi nacių diktuojamą politiką lietuvių admini- stracija nepaisė lenkų daugumos interesų ir susilaukė jų neapykantos.

PDF 155

Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lie­\ntuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsi­\nėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė \nkaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė­\njusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos \nLenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin­\nkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu­\nniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk­\nmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi­\nsas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal \nsuvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu\ndėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž­\ndaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai \nvaldžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, \nsvetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti­\ntulą.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai\nreikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o\nsu tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai bū­\nsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiun­\ntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos\nrankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai drau­\ngiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad,\nvaldovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų\ntvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be­\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 485

Nes Mykolas iš tiesų galėjo A ts tu m ia m a ld a u ja n tį atimti iš Kazimiero valdžią M y k o lą bei gyvybę, jeigu jo nusikals- Štai todėl Kazimieras ir nenorėjo, tirdamas, ar Mykolas iš tiesų rodo širdį, ar tik nesėkmės palaužė jo įnoringą užsispyrimą, antrą kartą atsidurti pavojuje. Karalius viso labo atsisakė jam parodyti malonę, tačiau Mykolas, baikštus kaip ir visi nusikaltėliai, įtaręs, jog karalius puoselėja rimtesnį pyktį, skubiai pabėgo iš karaliaus valdų į Valachiją. Šitaip pasielgus, iš tiesų jį pradėta įtarinėti, ir karalius pareikalavo perduoti jį lenkams. Valachų valdovas atsakė, kad nei jo paties orumas, nei duotas žodis neleidžią šito padaryti, tai yra išduoti pri­ glaustą svečią, pažadėjęs vis dėlto taip viską patvarky­ ti, kad Mykolas kuo greičiausiai apleistų Valachiją.