Lenkai

PDF 139-140

Pasitarimai vyko, teikta ir pasiūlymų, tačiau visus Vilnius 1916 m. – lietuvių ir lenkų disputo epicentras. J. Bulhako nuotrauka

PDF 131

Kadangi Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos nepriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu. Lietuviakalbės Lietuvos kūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik teisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dvarininkų privilegijoms.

PDF 76

Tačiau su lenkais jam tekdavo nemažai kariauti; jis pasiekdavo ne tik Mozūrus, bet ir tolimąją Krokuvą. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas II), norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų, vedė net jo dukterį.

PDF 284

Jogailos dukters globėjas, jis kurį laiką turi tiek įtakos Lenkijoje, kad tuo sukelia net nepasitenkinimo. Galingu tapęs, jis pradėjo nesiskaityti su lenkais, kaip tatai parodo kad ir Liubičo klausimas. Ir dėl to jo politika sukėlė Lenkijoje reakciją, kurios rezultatas buvo santykių pablogėjimas ir konfliktas dėl karūnacijos.

PDF 281

Bene sunkiausias uždavinys buvo santykiuose su lenkais: jų pozicijos buvo stačiai diametraliniai priešingos. Lenkai žiūrėjo į Vytautą kaip į priklausomą kunigaikštį kuris turi jų klausyti ir ginti jų interesus. Jis atrodė jiems įrankis inkorporuoti Lietuvą Lenkijos valstybėm Vytauto tikslas — Lietuvos savarankiškumo išlaikymas.

PDF 82

Jadvygos ir lenkų (ne visų) toks neigiamas nusistatymas šiuo laiku Vytauto atžvilgiu gali būti suprastas ne kitaip, kaip baimė, kad Vytautas, sumušęs totorius, neatkreiptų savo ginklo prieš Lenkiją. Užtai nenuostabu, kad Jadvygos, įtaka padarė tai, kad lenkai šiame žygyje beveik nedalyvavo.

PDF 284

Galingu tapęs, jis pradėjo nesiskaityti su lenkais, kaip tatai parodo kad ir Liubičo klausimas. Ir dėl to jo politika sukėlė Lenkijoje reakciją, kurios rezultatas buvo santykių pablogėjimas ir konfliktas dėl karūnacijos. Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas.

PDF 68

Taigi lenkai norėjo unitarinės valstybės, tačiau teoriškai buvo sukurta federacinė, o realiai – konfederacinė valstybė, abi sąjungos narės vykdė bendrą užsienio politiką. Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas.

PDF 139-140

Pasitarimai vyko, teikta ir pasiūlymų, tačiau visus Vilnius 1916 m. – lietuvių ir lenkų disputo epicentras. J. Bulhako nuotrauka

PDF 173

Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių užmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinėjo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp brolių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą. Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasiekė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįstamas karaliaus titulas, atėmė.

PDF 16

Būtent ši samprata iškilo 1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu, kai Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“. Remiantis tokia lenkiška Lietuvos samprata, Lietuvos Respublika buvo vadinama „Kauno Lietuva“, o žemaičių tarmė – lietuvių kalba.

PDF 348

Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią kryžiuočių kariuomenę, ir jų eilės nebeatlaikė. Lemtingosios kautynės baigėsi visišku ordino kariuomenės sutriuškinimu.

PDF 255-256

Vokietija, po Antrojo pasaulinio karo prievarta išstumta iš Rytprūsių (dabartinės Kaliningrado srities), neturėdama sienos su Lietuva, nepretendavo į Klaipėdos kraštą, kurio daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Geryn klostėsi santykiai su kaimyne Lenkija, mat Vilniuje per pusę šimtme-

PDF 54

Bet pasitaiko, kad kartais kronistas perduoda ir lenkų tezes, pvz., iš Dlugošo kronikos atsispindi Žalgirio kautynių aprašymas, Vytauto D. karaliaus karūnos byla (1429-1430).

PDF 106

Dalis kryžiuočių, kurie kovojo su lietuviais, dabar puolė lenkus. Didžioji lenkų vėliava atsidūrė didžiausiame pavojuje, susvyravo ir pateko į kryžiuočių tarpą; bet lenkai ją vėl atgavo, nes tuo tarpu į mūšį buvo įtraukta antroji linija. Vytautas visą laiką lakstė kovojančių eilėse — įsakinėjo ir pats kovėsi.

PDF 179

Lenkai stengėsi pastoti tam kelią. 1398 m. pirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią Lietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl Podolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta auka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos reikalą^1 ).

PDF 51-52

Nors Niurnbergo auksakaliai jau buvo pagaminę karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai, Lucko suvažiavimas. Dail. J. Mackevičius, 1934 m.

PDF 77

Santykiai tarp abiejų pusių smarkiai pablogėjo. Vytautas net prieš lenkus pradėjo ruoštis į karą. Nepa­ (^1) ) Tokią esant Lietuvą laikė lietuviai ir po Krėvės unijos.

PDF 222

Ten lietuviai prisiplėšdavo grobio ir parsivesdavo belaisvių. Tad lenkai lietuvių žygių iš tolo bijodavę. Esą 1288 Liubline, kaip pabrėžia Ipatijaus kronika, kilęs didelis susijaudinimas, nes besiartinanti rusų kariuomenė buvusi palaikyta lietuviais^20.

PDF 348

Sąjungininkų eilės susvyravo. Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas. Kryžiuočiai jau tikėjo savo pergale ir ėmė giedoti laimėjusių giesmę « Christ ist erstanden ».

PDF 128

Valstybėje tada buir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgomis iš karto pulti rusus. Labiausiai jis veržėsi susikauti su Leonu, negalėdamas užmiršti, kaip prieš keletą metų jo buvo nužudytas vaišėse Lietuvos didysis kunigaikštis.

PDF 129

Grįžęs iš to žygio, jis ėmėsi taikiai tvarkytis ir kurdinti šalyje nausėdijas: tuo metu buvo padėti pamatai Gervėčių miesteliui. Tačiau ir vidaus ramybe, ir sutartimi sutvirtintą draugystę su lenkais išardė kurių ne kurių asmenų maištingi sumanymai. Povilas, Krokuvos ganytojas, norėdamas atkeršyti Boleslovui Droviajam už asmeniškas skriaudas, protarpiais slapta kviesdavosi į lenkų kraštą lietuvių kariaunas.

PDF 132

Giliginas valdė ne ilgiau kaip trejus metus: bemaž nieko įsidėmėtina tais laikais neįvyko, išskyrus kelis niokojamus žygius į Lenkiją, tiesa, ir juos ne visus sumini rašytojai. Žymesnis ir pačių lenkų minimas tas, kai lietuvių kariaunos, nusiaubusios Mazoviją, Kulmo kraštą, 1275 m eta i G iliginas — L ie tu v o s d id y s is k u n ig a ik štis, T robius — Ž e m a itijo s 133 ## Puslapis 132 Kujaviją, be to, antrą kartą 1277 m e ta i įsibrovusios į Lenčicos žemes, išsivarė, kaip sako, apie keturiasdešimt tūkstančių belaisvių. Vargu ar tuo skaičiumi galima patikėti, vis dėlto jis svariai įrodo, jog lenkai buvo smarkiai sumušti.

PDF 155

Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lietuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsiėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė kaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalėjusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylinkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nuniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maždaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą.

PDF 202

Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais giminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įrodė, jog atsisakė paklusti lenkams.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai reikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o su tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai būsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiuntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos rankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai draugiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad, valdovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų tvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų belaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 465

Šitokios mintys, platinamos ir žodiškai, ir raštiškai laiškuose, kuriuos vieni kitiems siuntinėjo didikai ir bajorai, sukėlė didelį nemažo būrio palankumą Aleksandrui, Slucko kunigaikščiui, ar vienam iš jo dviejų sūnų. Nugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos gimine ir sąjungą su lenkais. Manvydas susitarė su Goštautu bei Astiku, laikantis senojo susitarimo su lenkais, paskelbti valdovu patį karalių Vladislovą.

PDF 466

Mat, jeigu per K a zim iera s J ogailaitis išren k a m a s L ietu vo s d id žiu o ju k u n ig a ik ščiu 468 ## Puslapis 467 skubėjimą ir bus padaryta Pasiuntinių k v ie č ia kas nors ne taip, kaip šitokiom a s į B restą mis aplinkybėmis dera, dėl to bus galima vėliau atsiprašyti brolį ir ištaisyti klaidą, tuo tarpu atidėliojant galima nieko nepešti. Tuo metu karalius Vladislovas, išvykęs iš Lenkijos, rengėsi su vengrais kariauti prieš turkus, o Kazimieras su žymiaisiais lenkų didikais viešėjo Sandomire. Godžiai trokštantis valdžios viršūnių jaunikaitis klausėsi pasiuntinių kalbos, tačiau šalimais esantys regentai neleido jam tarti atsakomojo žodžio paskubomis, skatinamam jaunatviško įkarščio.

PDF 129

Grįžęs iš to žygio, jis ėmėsi taikiai tvarkytis ir kurdinti šalyje nausėdijas: tuo metu buvo padėti pamatai Gervėčių miesteliui. Tačiau ir vidaus ramybe, ir sutartimi sutvirtintą draugystę su lenkais išardė kurių ne kurių asmenų maištingi sumanymai. Povilas, Krokuvos ganytojas, norėdamas atkeršyti Boleslovui Droviajam už asmeniškas skriaudas, protarpiais slapta kviesdavosi į lenkų kraštą lietuvių kariaunas.

PDF 487

Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų priesaikomis, antspaudais bei parašais. Podolė atitekusi Lenkijos karalystei ne dėl to, kad jie atplėšė ją nuo Lietuvos, kuri į ją neturinti jokių teisių, bet todėl, kad ją kadaise užėmė karalius Kazimieras Didysis, iš dalies remdamasis ginklo, iš dalies — paveldėjimo teisėmis, ir pavertė Lenkijos sritimi bei Lenkijos karalių nuosavybe.

PDF 489

Šitaip atsakydami, jie nelyginant įpylė į ugnį alyvos. Lietuviai, šaukdamiesi dangaus keršto, pakėlė didelį triukšmą: girdi, ligi šiol patraukliu žodžiu „unija" jiems akis muilinę, susimanė galop atimti žemes ir pasiekti, kad, išnykus lietuvių bei rusų vardams, neliktų nė pačios Lietuvos. Vieniems atkakliai ir ryžtingai reikalaujant sugrąžinti Podolę, o lenkams ne mažiau įnirtingai priešinantis, seimas išsivažinėjo ne tik nieko nenutaręs, bet dar labiau sukurstęs abipusį nepakantumą.

PDF 490

Šitokios paskalos, sklidusios po visą Lenkiją, gerokai paveikė visuomenės nuotaikas. Todėl, kai jis tų pačių metų pabaigoje dalyvavo Piotrkovo seime, visi luomai vienbalsiai (norėtųsi sakytį — vienšauksmiai) pareikalavo, kad jis prisiektų valstybei neatplėšti nuo karalystės nė menkiausios apygardos, neužleisti lietuviams nė vienos Podolės bei Volynės pėdos, be to, kad naujomis ištarmėmis patvirtintų bajorų luomo teises bei laisves ir savo pirmtakų kuriems ne kuriems asmenims bei miestams suteiktas lengvatas. Artėjo lemiamas susirėmimas.

PDF 555

Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu, bei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo, Vengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, čekai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne tik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pažadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus. Dievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klastingos Ivano pinklės.

PDF 567

Labai jiems padėjo ir tai, kad Aleksandras pasirūpino Vilniuje užbaigti prieš trejus metus Piotrkove lenkams pažadėtą lietuvių bei lenkų santarvės aktą, kuris, patvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu bei dvidešimt penkių žymiausių didikų antspaudais ir parašais, ir buvo dabar atgabentas į bendrą su lenkais seimą, paaiškinus, jog bus jiems viešai įteiktas, jeigu paskelbs Aleksandrą karaliumi, o sunaikintas, jeigu jį aplenks. Šios aplinkybės paskatinti lenkai visi it vienas ir paskelbė Aleksandrą karaliumi. Negalėjo nepritarti šiam jų žingsniui ir Vladislovas, nes matė, jog tuo būdu sulydomos į vieną dvi galingos tautos, o ta sąjunga labai naudinga visam krikščioniškajam pasauliui.

PDF 112

Ir Lvove juos pasiekė žinia apie didžiojo kunigaikščio mirtį. Lenkai, nenorėdami, kad Lietuva būtų karalystė, tą karaliaus vainiką iš jų atėmė8 ir, perkirtę pusiau, prilydė puses prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies švento Stanislavo bažnyčioje 9 . Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio.

PDF 11

T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryškino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyventojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

PDF 396

Autorius pateikia iškalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuogyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio vardo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tautos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis valdovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis šito laidas.

PDF 402

Vienas kitas aiškiai lietuviškas herbas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, kurios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos unijos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo ženklan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.

PDF 439

Atvirkščiai, visi prieinami tyrinėjimai rodo, kad toji tauta skyrėsi nuo lietuvių. Yra dokumentinių įrodymų, jog teismuose XVI amžiuje nuosprendžius sakydavo lietuviškai, o į knygas įrašydavo rusiškai, lotyniškai arba lenkiškai . Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų sakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio .

PDF 453

Ten yra Karaliaus pilis ir rūmai, pastatyti ant aukštesnės kalvos; tai karaliui užtikrina saugumą. Ten yra trys mūrinės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkių o kitos dvi - rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas. Rusinai taip pat turi priemiesčiuose dvi šventyklas: vieną mūrinę, kitą medinę.

PDF 240-241

Seimai buvo bendri, bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau reikalingus įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Unijos aktas, suliedamas valstybes, paliko daug spragų, kurias dar labiau padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos.

PDF 41

1385 m. rugpjūčio 14 d. į Krėvos pilį atvyko lenkų delegacija. Lenkai, regis, jau turėjo parengtą sutarties dokumentą. Jogaila su šio dokumento turiniu sutiko, jis buvo priimtas ir į istoriją įėjo Krėvos sutarties vardu.

PDF 60

Tačiau viską nulėmė dar viena aplinkybė – didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai darė lenkiškoji civilizacija. Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos organizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos perėmimu, ūkio reforma. Lenkija buvo LDK mokytoja. Lietuvos bėda, kad ji dažnu atveju nesuspėjo ar neturėjo galimybių pasiekti „gilesnę“ Europą ir europeizacija baigdavosi lenkėjimu.

PDF 122

Lietuvių tautinis atgimimas, laikęs savo priešu caro režimą, netrukus atrado dar vieną – lenkų polonizatorius. Jau ne vienos šeimos kalbėjimas lietuviškai viešai, pamaldų lietuvių kalba reikalavimai bažnyčiose kėlė lenkiškai kalbančiųjų opoziciją. Dvarininkai, gindamiesi nuo „litvomanijos“, vis labiau tolo nuo lietuviškai kalbančių kaimo gyventojų, o tautiškai nesusipratę kunigai jau rimtai kirtosi su lietuvių aspiracijomis.

PDF 127

Savo valstybingumo planuose lenkai numatė lietuviams tik tautinės mažumos statusą. Tarsi „atsidėkodami“ už tai lietuviai savo vizijų Lietuvos valstybėje lenkiškai kalbantiesiems taip pat numatė tik tautinės mažumos statusą. Dialogas komplikavosi.

PDF 146

Ar Lietuva nepralaimėjo neišnaudojusi visų federacijos idėjos su Lenkija galimybių, kad Rytų Europoje nebuvo įdiegtas Šveicarijoje pasiteisinęs kantonų principas? Tikėtiniau, kad kantoninė Lietuva būtų tapusi dviejų kalbinių nacionalizmų Šiaurės Airija, konflikto tarp dviejų tautinių grupių židiniu, tik ne religijos, o kalbos pagrindu. Neabejotina, kad lenkų ir lietuvių liberalai būtų sutarę, tačiau kaip būtų sugyvenę Vilniaus regione lenkų ir lietuvių nacionalizmai?

PDF 205

Naciai suėmė Vietinės rinktinės vadus, aštuoniasdešimt karių sušaudė, dalį išvežė darbams į Vokietiją. Komplikuotai susiklostė lietuvių ir lenkų santykiai Vilniaus krašte, kurį naciai padarė Lietuvos generalinės srities dalimi ir priskyrė lietuvių administracijai. Vykdžiusi nacių diktuojamą politiką lietuvių administracija nepaisė lenkų daugumos interesų ir susilaukė jų neapykantos.

PDF 155

Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lietuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsiėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė kaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalėjusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylinkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nuniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maždaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai reikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o su tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai būsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiuntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos rankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai draugiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad, valdovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų tvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų belaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 485

Nes Mykolas iš tiesų galėjo A ts tu m ia m a ld a u ja n tį atimti iš Kazimiero valdžią M y k o lą bei gyvybę, jeigu jo nusikalsŠtai todėl Kazimieras ir nenorėjo, tirdamas, ar Mykolas iš tiesų rodo širdį, ar tik nesėkmės palaužė jo įnoringą užsispyrimą, antrą kartą atsidurti pavojuje. Karalius viso labo atsisakė jam parodyti malonę, tačiau Mykolas, baikštus kaip ir visi nusikaltėliai, įtaręs, jog karalius puoselėja rimtesnį pyktį, skubiai pabėgo iš karaliaus valdų į Valachiją. Šitaip pasielgus, iš tiesų jį pradėta įtarinėti, ir karalius pareikalavo perduoti jį lenkams. Valachų valdovas atsakė, kad nei jo paties orumas, nei duotas žodis neleidžią šito padaryti, tai yra išduoti priglaustą svečią, pažadėjęs vis dėlto taip viską patvarkyti, kad Mykolas kuo greičiausiai apleistų Valachiją.