Į Liublino seimą suvažiavo daug bajorų ir didikų iš Lenkijos ir Lietuvos žemių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 487
Tuo tarpu Kazimieras, kad ir labai nenorėdamas, turėjo nutraukti kovas karo lauke ir sugrįžti prie vidaus rietenų, mat artėjo diena, kai turėjo prasidėti Liublino seimas. Suvažiavo ir sujojo į šį miestą niekad anksčiau neregėta gausybė bajorų bei didikų iš visų Lenkijos ir Lietuvos žemių. Labiausiai gin čytasi dėl dviejų pagrindinių klausimų. Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą su tartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susita rimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi n- žmonių apsileidimo ar leng- čai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksian ti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Len kijoje.
Pakviestas į senatą, Šich Achmetas skundėsi, kad kovodamas už Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo išduotas priešo krašte.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 580
Pakviestas į se nato posėdį, jis, be galo išraiškingai kalbėdamas, nusi skundė, kad, girdi, kovodamas už Lenkijos bei Lietu vos reikalus, buvęs priešo krašte nelyginant išduotas; išeikvojęs visus turtus kariuomenei išlaikyti, dabar, laužant duotą žodį, turįs kęsti smurtą, negalėdamas su silaukti nei laisvės, nei pagalbos kovoje prieš Krymo skitus. Karaliaus ir luomų vardu jam šitaip buvo atsa kyta. Dėl visų negandų, kuriuos iki šiol esąs patyręs, turįs kaltinti ne ką kitą, bet patį save, Šich Achmetą.
Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45
Minėtoji valdovė po mūšio įsakė surinkti kovos lauke likusius pusgyvius brolius ir patikėti juos gydytojų priežiūrai. Broliai pagydyti protingai užbaigė jiems patikėtą reikalą. Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose).
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 101
Dabar reikėjo pa sirūpinti, kas imsis lenkų kariuomenę vesti. Vytautas savo ka riuomenę pats vedė, o lenkai visai neturėjo vadų. Jogaila ėmė tartis su čekų ir moravų riteriais, siūlydamas jiems kariuome nę vesti. Tie atsisakė. Tada karalius lenkų kariuomenės ve dimą atidavė Zyndramui iš Moškovicų, Krokuvos vaivadai.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 188
Kad Vytauto lenkai bijojo ir 1401 m. aktą darant, rodo faktas — Lietuvos bajorų dalyvavimas unijoj. Jie bijojo, kad jis, gerai progai pasitaikius, nesugriautų ką tik sulipdyto rūmo. Todėl patraukdami bajorus prie unijos, kad šie turėtų jai įtakos, lenkai siekė, taip sakant, realinės unijos ir no rėjo suvaržyti Vytautą jo bajorų pasižadėjimais.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 193
Tuo metu pagerėjo reikalai ir su Lenkija: ji dabar nekliudė Vytauto planą, — gal bijojo kry žiuočią, kurie iš abieją kraštą nesantaikos galėjo tik pasinaudoti.. Juk vokietis niekad nebuvo atsisakęs nuo pretenziją į Lenkiją, taip pat niekad nebuvo atsižadėjęs ne tik nuo įtakos ir net užka riavimo Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos. Tai buvo bendras ir pavojingas priešas vakaruose. Kitas priešas, ne mažiau pavo jingas, buvo Maskva, kuri diena iš dienos augo ir darėsi rimta Rytą Europos jėga. Žodžiu, Lietuva ir Lenkija stovėjo tarp priekalo ir kūjo, kitaip sakant — grėsė joms peilio ir šakutės „filosofija“. Tat ir nenuostabu, kad kalbamuoju metu tikrai tarp Vytauto ir lenką santykiai ėmė gerėti: lenką riteriai akty viai dalyvavo visoj eilėj Vytauto žygiu prieš Maskvą^4 ).
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 222
Tad lenkai lietuvių žygių iš tolo bijodavę.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 348
Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 106
Tuo tarpu lenkai, kurie vėliau pradėjo mūšį, dar kovojo.\nPrieš lenkus buvo pastatyta vos ketvirta ar penkta kryžiuočių\nkariuomenės dalis, betgi lenkai nepasistūmėjo iki šiol nė kiek\nį priekį.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 77
Jadvyga ir lenkų ponai į tai kreivai žiūrėjo ir\njiems labai nepatiko, kad jis stengiasi būti nepriklausomas.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 83
Lenkai tvirtina, kad Vorsklos\nžygis palaidojo tris ketvirtąsias Vytauto kariuomenės dalis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 106
Didžioji lenkų vėliava atsidūrė didžiausiame pa\nvojuje, susvyravo ir pateko į kryžiuočių tarpą; bet lenkai ją vėl\natgavo, nes tuo tarpu į mūšį buvo įtraukta antroji linija.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 107
Pasilikę lenkai su lietuvių likučiais atkakliai laikėsi.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 347
Kariuomenės taip išsirikiavo, kad ordino dešinysis sparnas\nbuvo pastatytas prieš lenkų kairįjį sparną, kuris siekė Ludwigsdorfo\nmišką.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 309
Totorius su vokiečiais jis kolonizavo ne iš meilės,\no tik dėl to, kad matė iš to kraštui naudos. Jo tarnyboje mes ga\nlime užtikti įvairių svetimšalių, o labiausiai lenkų ir vokiečių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 466
Kiti parėmė šį siūlymą \niš baimės, kad atidėliojant yal- \ndžia \nvalstybėje \nneatitektų \nMykolui. Štai todėl kuo grei\nčiausiai sušaukė Breste seimą, \nnes kelias į tą miestą Kazi\nmierui buvo artimas, o kitų grupuočių vadovams tolo\nkas. Pasiuntė kilmingiausius ir žymiausius didikus bro\nlius Mykolą bei Joną Kęsgailas, kurie ir turėjo kviesti \nKazimierą į Brestą kuo greičiausiai perimti valdžios; jie \nkaip beįmanydami privalėjo raginti jaunikaitį, kad jis, \nlenkų patariamas, nesusimanytų delsti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Štai šitaip jie nusiaubė visą žemę, ir kunigaikščiui, netekusiam visų jo valdomų įtvirtinimų bei pilių, bepaliko Vyslos pakrantėje viena pilis, Plocku vadinama163. Be to, jie sudegino du šimtus penkiasdešimt parapinių bažnyčių164, neskaitant įžadus darančiųjų ir pasauliečių vienuolynų, koplyčių, vienuolių vienuolynų ir griežtos klauzūros moterų vienuolynų. Jie žudė kunigus bei kitus dvasininkus, ir bažnytinius, ir pasaulietinius, vienus — už bažnyčios sienų, kitus — pačioje bažnyčioje, daugelį — prie altoriaus, netgi tuo metu, kai šie teikė švenčiausiojo Jėzaus Kristaus kūną bei kraują, o pačius sakramentus, niekindami dievą, nepagarbiai mėtė žemėn ir trypė kojomis. Jie grobstė liturgines taures, ampules bei kitus bažnytinius indus, korporalus ir kitus dievo garbinimui skirtus rūbus, juos pavartodami neleistiniems tikslams, o dievui pasišventusias mergeles jėga vilko iš klauzūrų ir begėdiškai niekino. Trumpai kalbant, niekas nestengtų surašyti, kokių baisių piktadarybių ir siaubingų skriaudų jie padarė tikėjimui bei tikintiesiems.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Povilas, Krokuvos ganytojas, no rėdamas atkeršyti Boleslovui Droviajam už asmeniškas skriaudas, protarpiais slapta kviesdavosi į lenkų kraštą lietuvių kariaunas. Kilus nesutarimams tarp Boleslovo ir riterių ordino, jų keliai išsiskyrė, prasidėjo ginkluo tos kovos, maištui vadovauti už akių buvo išrinktas Vladislovas, Opolės kunigaikštis; vėliau, išvaikius ir sumušus maištingą bajoriją, Boleslovo reikalai smarkiai pagerėjo. Tada Povilas, anksčiau niršęs ant valdovo, jau nebegalėjo daugiau pakęsti jo sėkmės; bijodamas ir nekęsdamas, be to, stokodamas jėgų ir negalėdamas patenkinti savo neapykantos ir griebtis smurto, jis pra dėjo siausti, remdamasis svetimais ginklais ir savo klas ta.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kujaviją, be to, antrą kartą 1277 m e ta i įsibrovusios į Lenčicos že mes, išsivarė, kaip sako, apie keturiasdešimt tūkstančių belaisvių. Vargu ar tuo skai čiumi galima patikėti, vis dėlto jis svariai įrodo, jog lenkai buvo smarkiai sumušti. Kiti metai Giliginui tapo lemtingi: mirė sosto įpėdinis jo sūnus Romuntas. Kaip tei giama įvairių rašytojų, Ro muntas paliko penketą sūnų, tačiau artesnis tiesai vos ke lių šaltinių minimas pasakojimas, jog jis mirė bevai kis. Mat tie, kurie vadinami jo sūnumis, buvo jau to kio amžiaus, kad jauniausias iš jų, Traidenis, Romun- tui dar gyvam esant, vadovavo kariuomenei kaip vyriausiasis vadas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sąmokslininkai, tikėdamiesi atlyginimo iš Žygimanto varžovo, be to, bijodami galimo tardymo ir teismo, rėmė tremtyje gyvenantį Bo- L ietu vo s d id ik ų pažiū- leslovą. Ir vieni, ir kiti nepai ros į n a u ją jį v a ld o v ą sė valstybės reikalų, o žiūrėjo tik savo asmeninės naudos. Tie, kurie, nepriklausydami nei vienai, nei kitai grupuo tei, galvojo apie krašto ateitį, stengėsi suvokti, kaip po dabartinių negandų toliau klostysis įvykiai, ir svarstė, kokios žalos atnešė valstybei Jogailos išvykimas į Len kiją.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Nugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos gimine ir sąjungą su lenkais. Manvydas susitarė su Goštautu bei Astiku, laikantis senojo susitarimo su len kais, paskelbti valdovu patį karalių Vladislovą. Kiti manė, kad karaliaus išrinkimas didžiuoju kunigaikščiu gali atnešti daugiau žalos nei naudos, nes, neseniai pa keltas į Vengrijos karaliaus sostą ir atskirtas nuo Lietu vos tokių didelių nuotolių, negalėsiąs laiku nei žinios apie pavojų gauti, nei ką padėti, todėl griežtai prieši nosi karaliaus kandidatūrai. Galop po karštų ginčų dauge lis nutarė rinkti į valdovus Alšėnų kunigaikščio Jurgio Algimantaičio pasiūlytą karaliaus Vladislovo brolį Kazi mierą. Kiti parėmė šį siūlymą iš baimės, kad atidėliojant yal- džia valstybėje neatitektų Mykolui.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pasiuntiniai prašė, kad su tokiu pat įkarščiu, su kuriuo neseniai atkalbinėjo Aleksandrą nekariauti prieš Steponą, dabar padėtų karaliui Jonui bei didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, pasiryžusiems pradėti karą prieš turkus ir paremti Steponą, ypač dėl to, kad to reikalauja ne tik pavienių asmenų susitarimai, bet ir viso krikščionių pasaulio bendras reikalas. Iva nas, patvirtinęs, kad nieku būdu nepatiksiąs bėdoje Ste pono, pridūrė, kad neturįs kol kas jokių žinių apie Ste ponui gresiantį pavojų ir todėl ketinąs ateiti į pagalbą tik tada, kai šis pats jos paprašysiąs. Kalbėdamas dėl akių gražius žodžius, širdyje galvojo apie karą prieš < Lietuvą pasiryžęs pasipelnyti 1499 m eta i iš svetimos nelaimės.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Beje, Fridri chas dar nebuvo apsispren- U žim a L en k ijo s so stą dęs, ką siūlyti į valdovus iš lovą, ar Aleksandrą, ar Žygimantą, todėl jam labai rū pėjo sužinoti, kurį pasirinks ir kurį labiau palaikys bajorai. Daug kas rėmė Žygimantą, Opavos ir Glogo- vo kunigaikštį, dar daugiau — Vladislovą, Vengrijos karalių, kurį kuo karščiausiai ir kvietė per karalystės maršalą Kmitą atvykti iš Budos ir užsidėti karaliaus vainiką. Vis dėlto Liudviko karalystė turėjo blogą gar są, nes valstybė buvo nusiaubta, iždas — tuščias, be to, daug kam, negalinčiam užmiršti Vladislovo Varnie čio, Vengrijos karaliaus titulas, turimas Vladislovo, rodėsi tolygus nelaimių ir prakeiksmo ženklui. Ne ma žiau rūpesčių kėlė baimė, kad, aplenkus Aleksandra, Lietuva atsiskirsianti nuo Lenkijos. Šitoka lenkų nuo taikų ir pažiūrų įvairovė padarė Aleksandrui didelį įspūdį, ir jis vienu metu susimanė griebtis jėgos ir šitaip pakreipti savo naudai visą reikalą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir Lvove juos pasiekė žinia apie didžiojo kunigaikščio mirtį. Lenkai, nenorėdami, kad Lietuva būtų karalystė, tą karaliaus vainiką iš jų atėmė8 ir, perkirtę pusiau, prilydė puses prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies švento Stanislavo bažnyčioje 9. Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vy tauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Aš, kaip atrodo, pasirinkau vidurio kelią: pateikdamas faktus apie tautą, išvadas ir visa tai, ko nėra šaltiniuose, palieku pa daryti pačiam skaitytojui. Hiūmas buvo mano pavyzdys, tik nežinau, ar tai pavyko“12. T. Narbuto istorijos darbų kritika stiprėjo. Lietuvos istori kas Mykolas Balinskis rašė: „Kas tiek pasakų palaikė tiesa ir j gretino jas su tikrais įvykiais, kas nesvyruodamas kaitaliojo da- 11 List T. Narbutta do A. Reniera 1843 r.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kai dėl jų vadinimo manichėjiečiais, tai senų katalikų rašytojų papratimu šitaip praminti turėjo būti rusų sektantai, nes vidurinių amžių autoriai paprastai mani chėjiečiais vadindavo albigiečius, petrobrusijonus, Tancheli- no sekėjus popelikonus, katarus ir kitus XII, XIII ir Xl V am žių sektantus. Mat katalikai taip neapkentė manichėjiečių ir agapijonų sektos, kad žodžiai „eretikas“ ir „manichėjietis“ reiškė tą patį. Todėl neabejojame, kad toji sekta pas mus buvo, nors šiaip apie ją, atrodo, nėra jokios užuominos. Ne daugiau šviesos mums gali paskolinti rusų bažnyčios istorija. Tuo tarpu yra tik ras dalykas, jog Rusijoje, taip pat besiribojančiuose su ja kraš tuose nuo seno atsirasdavo sektų, dažnai tokių neaiškių, su painiotų ir slaptų, kad vietiniai rašytojai patys nesugeba nu statyti, kaip jos atsirado, nors nemaža jų gyvuoja iki šiol.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Be abejo, ji yra lietuvių kalbos šaltinis, - taip pat kaip ir kitų Europos kalbų, kuriomis kalba seniausios tos pasaulio dalies tautos23. Norėdami tą aiškiau įrodyti, pateiksime pavyz džių. Kalbų kilmės tyrimuose yra nusistovėjusi taisyklė lyginti skaitvardžius nuo 1 iki 10; taip gaunamas pirmasis jų giminiš kumo rodiklis. Pažvelkime į lentelę, kurioje keturi svarbiausi lietuvių kalbos dialektai lyginami su sanskritu. Sanskritas (iš Mąjevskio) Lietuviškai Latviškai Prūsiškai Heruliškai 1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žyniai, paklausti, ką reiškiąs tas garbini mas, atsakė, kad seniau ištisus mėnesius nematydavo saulės, kadangi vienas galingas karalius pagrobęs ją laikė uždarytą tvirtame bokšte; tuomet vienas milžinas išgelbėjo saulę, šiuo didžiuliu kūju sudaužydamas bokštą ir išvaduotą saulę sugrą gaikštystė, o kadangi Gardino pavietas priklausė Trakų kunigaikš tystei, kuri buvo laikoma žemaitiška, tai jis turėjo apaštalauti Gardi no paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų. Palyginus su Šrioku (cituo ta vieta) ir su žinia, paskelbta leidinyje „Znicz“ (1835.- P. 34), pa aiškėja, kad čia pakartojamas to Jeronimo pasakojimas popiežiui Enėjui Silvijui, arba Pijui II, ir 1432-1439 metais vykusio Bazelio bažnytinio susirinkimo šventiesiems tėvams, kuriuo jis atsiskaitė apie savo apaštalavimą Lietuvoje 1392 arba 1393 metais.