Joanitų ordinas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Bagrationovskas) Jaučakiai Jeruzalė Jezioranai Joanitai, Jono šv. ligoninės ordinas Jotvingiai (žr.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai jo šventenybė Jeruzalės patriarchas Henrikas, šviesiausiasis Jeruzalės karalius, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai ir Betliejaus bei Akono vyskupai, švento Jono ligoninės magistras ir tamplierių ordino magistras, daugelis abiejų ordinų brolių ir daugybė šventosios žemės baronų, būtent: Radolfas, Tiberiados valdovas, ir jo brolis valdovas Hugonas, ir Reinoldas, Sidono valdovas, ir valdovas Eimaras iš Cezarėjos, ir valdovas Jonas iš Hibelino, ir daugybė kitų iš Jeruzalės karalystės ir iš Vokietijos: Mainco arkivyskupas Konradas, Viurcburgo vyskupas bei Romos imperijos kancleris Konradas, Pasau vyskupas Volfgeris, Halberštato vyskupas Gardolfas ir Ceico vyskupas, Švabijos kunigaikštis Fridrichas, Henrikas, [Pfalco prie] Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis Fridrichas, Brabanto kunigaikštis Henrikas, kuris tuo metu vadovavo kariuomenei, Saksonijos hercogas ir Tiuringijos landgrafas grafas Hermanas, Brandenburgo markgrafas Albertas ir imperijos maršalas Henrikas iš Kalendino, Landsbergo markgrafas Konradas, Meiseno markgrafas Ditrichas, kai šie ir kiti grafai bei didikai ir daugelis jų kariuomenėje buvusių kilmingųjų iš visos širdies džiaugėsi, matydami, kad ką tik įsteigta ligoninė neilgai trukus ima nešti šiokios tokios naudos, teikiančios garbės bei šlovės, be to, tvirtai tikėjo, kad, viešpačiui dievui laiminant šį daigelį, jis sušakosiąs ir ateityje duosiąs gausybę vaisių, štai todėl visi mūsų aukščiau suminėti valdovai priėjo nuomonės, kad ponas Fridrichas, Svabijos kunigaikštis, turįs pasiųsti oficialius legatus pas savo brolį šviesiausiąjį valdovą Henriką VI, Romos karalių, busimąjį imperatorių, kuris privaląs paprašyti jo šventenybę popiežių leisti įsteigti mūsų minėtąją ligoninę ir ją patvirtinti.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Bet kai prasidėjo nauji karai, o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti, — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną, prancūzai — templininkų, o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m.).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tad popiežius, išklausęs šią pasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties dievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams slaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti broliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir suteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab Izraelio teritorijoje), XI a. pabaigoje buvęs Vakarų Europos kryžininkų įkurtoje Jeruzalės karalystėje. 1187 m. jį užėmė Egipto sultonas. Saladinas. Kryžininkų atkariautas 1191 m., tapo Jeruzalės karalystės sostine (iki 1291 m.). teikė tokiems garbingiems ordinams, kaip jau minėtieji joanitai ir tamplieriai, taigi duodamas teisę laisvai naudotis tomis pat privilegijomis kaip ir anieji.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Švento Jono ligoninės ordinas — 1104 viešpaties metais popiežiaus Urbono II laikais. Tamplierių ordinas — 1112 viešpaties metais popiežiaus Paskalio II laikais; jį panaikino popiežius Klemensas V Vieno suvažiavime 1312 viešpaties metais kovo 23 dieną savo pontifikato 7-ais metais, imperatoriaus Henriko VII laikais, tiesa, šitai nebuvo galutinis sprendimas, bet apaštališkojo sosto parengiamasis veiksmas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai jo šventenybė Jeruzalės patriarchas Henrikas, šviesiausiasis Jeruzalės karalius, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai ir Betliejaus bei Akono vyskupai, švento Jono ligoninės magistras ir tamplierių ordino magistras, daugelis abiejų ordinų brolių ir daugybė šventosios žemės baronų, būtent: Radolfas, Tiberiados valdovas, ir jo brolis valdovas Hugonas, ir Reinoldas, Sidono valdovas, ir valdovas Eimaras iš Cezarėjos, ir valdovas Jonas iš Hibelino, ir daugybė kitų iš Jeruzalės karalystės ir iš Vokietijos: Mainco arkivyskupas Konradas, Viurcburgo vyskupas bei Romos imperijos kancleris Konradas, Pasau vyskupas Volfgeris, Halberštato vyskupas Gardolfas ir Ceico vyskupas, Švabijos kunigaikštis Fridrichas, Henrikas, [Pfalco prie] Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis Fridrichas, Brabanto kunigaikštis Henrikas, kuris tuo metu vadovavo kariuomenei, Saksonijos hercogas ir Tiuringijos landgrafas grafas Hermanas, Brandenburgo markgrafas Albertas ir imperijos maršalas Henrikas iš Kalendino, Landsbergo markgrafas Konradas, Meiseno markgrafas Ditrichas, kai šie ir kiti grafai bei didikai ir daugelis jų kariuomenėje buvusių kilmingųjų iš visos širdies džiaugėsi, matydami, kad ką tik įsteigta ligoninė neilgai trukus ima nešti šiokios tokios naudos, teikiančios garbės bei šlovės, be to, tvirtai tikėjo, kad, viešpačiui dievui laiminant šį daigelį, jis sušakosiąs ir ateityje duosiąs gausybę vaisių, štai todėl visi mūsų aukščiau suminėti valdovai priėjo nuomonės, kad ponas Fridrichas, Svabijos kunigaikštis, turįs pasiųsti oficialius legatus pas savo brolį šviesiausiąjį valdovą Henriką VI, Romos karalių, busimąjį imperatorių, kuris privaląs paprašyti jo šventenybę popiežių leisti įsteigti mūsų minėtąją ligoninę ir ją patvirtinti.