t-001vidutinis
Narbutas mirusiųjų kūnų deginimą Lietuvoje siejo su graikų, romėnų, skandinavų ir kai kurių slavų kilčių papročiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 365
Kai kada tarnai, arkliai, šunys, saka\nlai buvo gyvi laidojami su didiku jo kape; dažniau eidavo ant\n364\n\n## Puslapis 364\n\nuždegto laužo, kadangi turtingųjų kūnai būdavo deginami.\nDeginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro\nmėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa\nprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo\ntas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik\nžymesniems žmonėms laidoti.