Michałas Balińskis Gedimino vardu dominikonams, minoritams ir Vokietijos miestams rašytus laiškus laikė Rygos arkivyskupo klastote.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 107
Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiuntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad niekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinėjami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir popiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse niekada nebuvo dėl jų suabejojęs. Jeigu su atida peržvelgsime laiškus, Gedimino vardu rašytus dominikonų ordinui, minoritams ir Vokietijos miestams, pastebėsime daugybę vidinių ir išorinių įrodymų, liudijančių juos Rygos arkivyskupo prasimanymu ir klastote esant. Išorinį įrodymą randame pasakytą pirmiausia J e r o š i n o, p.
Aleksandras, įkurdinęs dominikonus, negrąžino Vingrių šaltinių Vilniaus miestui ir sutiko juos su klebonija perleisti dominikonams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 278-279
Jų vandenys kadaise priklausė miestui, bet, laikui bėgant, tapo Švč. Trejybės klebonijos nuosavybe. Aleksandras, toje vietoje įkurdinęs dominikonus, Vingrių šaltinių nesugrąžino miestui, bet sutiko juos kartu su klebonija 6 Tai matyti iš Žygimanto Senojo 1536 metų rugpjūčio 29 dienos (Archiwum Miejs. MSS.) privilegijos patvirtinimo, leidžiančio parduoti plytinę ir žemes, esančias už Vilijos, ant kalno priešais tiltą, - tais pačiais metais kunigaikščio Poznanės vyskupo, miestui padaryto. Taip pat miestiečiai prašė, kad jiems būtų leista toje vietoje pastatyti karčemą ir namus, kuriuose galėtų apsistoti Maskvos pasiuntiniai, totoriai ir kiti, ir kad smuklėje būtų leista pardavinėti midų ir alų. Karalius tai leido ir uždraudė savo maršalkoms leisti apsistoti kituose miesto namuose į Vilnių pas karalių atvykstantiems Maskvos ir totorių pasiuntiniams, o smuklę atleido nuo kapščiznos (arba akcizo) už alaus ir midaus darymą. 7 Tai, kad tuo metu miestas įsigijo daug įvairios rūšies žemės nuosavybės, patvirtina, jog miesto iždas buvo turtingas. Tačiau dažniausi pirkiniai buvo plytinės bei kalkių kasyklos. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo metu Vilniuje iškilo daug mūrinių pastatų. Miesto archyve yra: „Pardavimas kalno prie Vokės upės, prie mūrinio tilto pakeliui į Trakus, kalkakmenių kasimui", nuo totorių Vilniaus miestui ir miestiečiams už 60 kapų grašių, mokant trisdešimties rublių grašių baudą vaivadai, jeigu totoriai norėtų sutartį nutraukti. Šis sandoris datuotas 1523 metų rugsėjo 15 dieną. Iš liudininkų pažymėtinas kunigaikštis Bohdanas Kildijarovičius, totorių maršalka. 262 ## Puslapis 279 IV KNYGA perleisti dominikonams. Tai sukėlė nesiliaujančius vaidus tarp šio ordino ir miestiečių, tad Žygimantas, kad patenkintų pirmąją sąlygą ir aprūpintų Vilnių vandeniu, kaip kad buvo aprūpinta Krokuva, atidavė miestui nuosavą savo šaltinį netoli miesto, už Subačiaus vartų, prie kelio į Žiupronis.
Gediminas teigė turįs dominikonų brolių ir suteikęs jiems visišką laisvę krikštyti, pamokslauti bei atlikti šventąsias apeigas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 103
Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis! Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.
Gediminas kvietė dominikonus ir žadėjo netrukus duoti jiems bažnyčią.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 79-81
Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsiškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų kalbas, tokius, kokie dabar yra ir 63 ## Puslapis 80 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS amore nostri. Quod (a) militibus et armigeris redditus dabimus mercatoribus autem fabris carpentariis, argentariis, salis arte peritis de (b) plane mechanicis condicionis cuinscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masouie Dni Bonizlai omni exactione Tbeloneo infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis. Hec scripta servabimus rata quod verbum ut (c) calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus quod nunc Cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores reddimus falsarios fidei persecutores bereticos maliciosos et perversos in biis scriptis. Datum Vilna A. D. M.CCCXXIII. ipso die corp. X-ti. Litera perlecta a Ministro et custodibus mittatur ad aliam provinciam et omnes fratres orent pro Rege filiis et Reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit. ## Puslapis 81 I KNYGA kokie buvo [anksčiau]; taip pat [kviečiame] ir iš dominikonų, ir jiems netrukus duosime bažnyčią; tačiau išskiriame tuos vienuolius, kurie prekiauja savo vienuolynais, darydami nuostolį savo valdovams, statydami pavojun dvasininkų gyvybę ir negailestingai žudydami savo sielas.
Aleksandras 1501 metais pakvietė dominikonus į Vilnių, atidavė jiems Šv. Dvasios kleboniją ir skyrė lėšų bažnyčiai bei vienuolynui statyti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 252
Aleksandras iš Lenkijos pakvietė į Vilnių dominikonus (1501 m.) ir po savo kapeliono kunigo Korčiako mirties, jiems atidavė Šv. Dvasios kleboniją, skyrė lėšų bažnyčiai ir vienuolynui statyti50.
1323 m. notaro parengtas Gedimino laiškų dominikonams, pranciškonams ir Hanzos miestams dokumentas buvo Karaliaučiaus Slaptajame archyve.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 36-37
406, prisimena dar vieną Gedimino dukrą, kuri esą buvusi anuomet garbingo riterio Dovydo, Gardino kašteliono, arba tiksliau kunigaikščio, viešpatavusio Gardino valdoje, žmona. Il Gedimino laiškuose, rašytuose dominikonų ir Mažesniųjų brolių, arba pranciškonų, ordinams bei Hanzos miestams, kurių autentiškas 1323 metais notaro parengtas dokumentas yra Karaliaučiaus Slaptaja- - • - 20 ## Puslapis 37 I KNYGA gumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vilnių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai todėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo me archyve ir kuriuos Kotzebue išspausdino savo Prūsijos istorijoje.
Gediminas suteikė prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems dominikonams ir prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolyną bei bažnyčią.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 36
Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10. Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją.
Gediminas nurodė pastatęs trečią bažnyčią dominikonams, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti Dievą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 77
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir čia pasilikti, duodame [žemę] bei suteikiame [privilegiją] dešimt metų [ją] dirbti laisvai ir be mokesčių, o pusę to laiko tebūna jie atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės; minėtam terminui praėjus, priklausomai nuo žemės derlingumo, jie duos dešimtinę, kaip ir kitose karalystėse bei tautose paprastai jie duodavo, tačiau su tokiu [skirtumu], kad mūsuose grūdas bus gausesnis, negu paprastai yra kitose karalystėse. Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, [pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą.
Prieglaudos namus vargšams ir ligoniams buvo numatyta statyti prie dominikonų vienuolyno, buvusio prie Šv. Dvasios bažnyčios Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 403
O kai susigrąžins savo lėšas ir išlaidas, skirtas tilto statybai, per minėtą muitą arba mokestį, davėme jam pavedimą žodžiu, kad tolesnes pajamas ir pinigus, iš to muito nuo minėto tilto gautus ir surinktus viršum savo padarytų išlaidų, jis nukreiptų statyti prieglaudos namams vargšams ir pasiligojusiems žmonėms prie Šv. Dominyko ordino brolių pamokslininkų vienuolyno, esančio prie Šv. Dvasios bažnyčios, kur minėtame mūsų mieste Vilniuje galėtų būti apgyvendinti ir pamaitinti bei prižiūrėti.
Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas, 1254 m. gegužės 8 d. dalyvavo skelbiant Šv. Stanislovo kanonizavimą Krokuvos bažnyčioje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Lap. 245, tų pačių Didžiojoje Lenkijoje metinių įvykių aprašyme, Baško byloja, kad 1254 metų gegužės 8 dieną, Krokuvos bažnyčioje, skelbiant Šv. Stanislovo, kankinio, kanonizavimą ir palaikų pakylėjimą tarp dalyvavusių buvęs Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas.
Gediminas ketino kviesti dorus dominikonų ir pranciškonų vienuolius, bet nepageidavo vienuolynus plėšikų prieglobsčiu paverčiančių vienuolių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 75-76
Todėl, rūpindamiesi savimi pačiais, siųskite mums iš savo visų kraštų aukštus pasiuntinius, teisingus ir pasitikėjimo vertus vyrus; mes, be savo parašo ir be šio savo laiško, sutvirtinto mūsų karališkuoju antspaudu, - be visa to, iškilmingai prižadame jums visiems, kad nustatysime tokią tarpusavio taiką, apie kokią krikščionys niekados nė negalvojo. Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras, [tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno padaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo] sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žudo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti tokių vienuolių. Taip pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmtakai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka malone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams, riteriams, vasalams; juos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios padėties amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [kitiems] bet kokios padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su 59 ## Puslapis 76 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS medio ipse (1) at omni opere regio sint exempti, termino predicto expirato et tantum (ü) secundum terre fertilitatem datunt decimam prout in aliis regnis vėl provinciis (m) darė consueverunt.
Ulrikas Hozijus pradėjo statyti prieglaudą prie dominikonų vienuolyno ir spėjo išmūryti nemažą jos dalį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 403-404
Šis garbingasis Ulrikas Hozijus, 387 ## Puslapis 404 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS patenkindamas mūsų valią ir įsakymą, tokį tiltą per minėtą Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto didelėmis lėšomis ir išlaidomis labai greitai ir rūpestingai susiruošė, pastatė ilgam amžiui, kiek buvo įmanoma, sutvirtino ir muitą arba tilto mokestį pagal mūsų aukščiau išdėstytą potvarkį nustatydamas, nuo jo pinigus, kuriuos jis išleido minėto tilto statybai, bėgant laikui išskaičiavo ir susigrąžino. Pagaliau šį darbą pabaigęs ir ištobulinęs, mūsų valia ir nurodymu, ėmėsi kito objekto - minėtos prieglaudos prie brolių pamokslininkų [dominikonų} vienuolyno. Jos statybą prieš tai buvo pradėjęs, norėjo užbaigti ir jau nemažą jos dalį išmūrijęs buvo, bet pirmiau negu užbaigti įstengė, kaip paprastai atsitinka žmonėms, atsisveikino su šiuo pasauliu.
Gediminas dominikonų magistrams, priorams ir broliams pranešė pasiuntęs laišką popiežiui Jonui dėl krikšto.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 70-71
— Malignantes contra boc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, beretici mendaces et omni honore privati in biis scriptis. Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus 54 ## Puslapis 71 I KNYGA 1) Gediminas*, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams, tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo geriausių linkėjimų. Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būkštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą.
Algirdo laikais sugriautos dominikonų ordino brolių bažnyčios griuvėsiai išlaikė Gedimino palankumo krikščionybei atminimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 125
Jau trys krikščionių bažnyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; būtent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar bazilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minėta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv. Kryžiaus ir dominikonų ordino brolių, Algirdo laikais sugriautų, tebuvo išlikęs Gedimino, geranoriško krikščionybės atžvilgiu, atminimas.
Liubčioje Vitas, Teodoro Narbuto vadinamas palaimintuoju, maždaug tuo metu įsteigė Romos katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 504
Maždaug tuo laiku palaimintasis Vitas Liubčioje įsteigė Romos - katalikų bažnyčią, o kartu ir dominikonų vienuolyną.
Anot Teodoro Narbuto, Vitas 1269 metais Krokuvos tėvų dominikonų vienuolyne baigė dievobaimingą gyvenimą ir buvo palaidotas viename kape su šv. Jackumi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 506
Tai jį privertė grįžti į gimtus kraštus; Krokuvoje, tėvų dominikonų vienuolyne, 1269 metais, būdamas visiškai senas, baigė savo dievobaimingą gyvenimą. Palaidotas viename kape su šv. Jackumi.
Dominikonai 1676–1779 m. pastatė Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčią ir vienuolyną.
Lituanistika-65087-kupiskis-naujausi-moksliniai-lokaliniai-tyrimai — Kupiškio valsčiaus archeologija
p. 130 (PDF 131)
Citatos tekstas nepasiekiamas.