Grupė

Didžioji Lietuvos kunigaikštystė

3 teiginiai5 įrašai2 ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 3 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 teiginių

t-001vidutinis

Ivinskio vertinimu, Didžioji Lietuvos kunigaikštystė Jogailos laikais ilgiau nebegalėjo būti valdoma pagonio.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 278

Nors valstybėje didelį autoritetą ir politiškai karinį patyrimą turįs Kęstutis tebebuvo tvirtai užsisklendęs savo pagonybėje, jaunam Jogailai turėjo ryškėti, jog reikia ieškoti naujų ir tikrų būdų, kurie leistų priimti krikščionybę. Didžioji Lietuvos kunigaikštija ilgiau nebegalėjo būti pagonio valdoma. Jau dėl šitų priežasčių tarp Jogailos ir Kęstučio turėjo kilti pirmieji nesutarimai, kuriuos vikriai išnaudojo kryžiuočiai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 278

Didžioji Lietuvos kunigaikštija ilgiau nebegalėjo būti pagonio valdoma.
t-002vidutinis

Liublino unijos akto trečiasis paragrafas skelbė, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė sudaro vieną bendrą valstybę.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 271

Liublino unijos dėsniai. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas, o taip pat ne skirtinga, bet viena bendra valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Toliau sakoma, kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą, kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir karūnuojamas Krokuvoje (§ 4).
t-003vidutinis

Lietuviams reikalaujant, Lietuvai buvo paliktas nepaliestas visas valdžios aparatas (.. 10 ir 17).

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 271-272

Tokie buvo unijos akto nuostatai, įtraukti į jį, lenkams reikalaujant. Lietuviams reikalaujant, Lietuvai buvo paliktas nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai, savi valstybiniai kanclerių saugomieji antspaudai, be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lietuvai skiriamo rašto; liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai, liko savas iždas, sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija; liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės, įstatymai ir teismai.