„Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas, o taip pat ne skirtinga, bet viena bendra valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Lietuviams reikalaujant, Lietuvai buvo paliktas nepaliestas visas valdžios aparatas (.. 10 ir 17).
Nors valstybėje didelį autoritetą ir politiškai karinį patyrimą turįs Kęstutis tebe buvo tvirtai užsisklendęs savo pagonybėje, jaunam Jogailai turėjo ryškėti, jog reikia ieškoti naujų ir tikrų būdų, kurie leistų priimti krikščionybę. Didžioji Lietuvos kunigaikštija ilgiau nebegalėjo būti pagonio valdoma. Jau dėl šitų priežasčių tarp Jogailos ir Kęstučio turėjo kilti pirmieji nesutarimai, kuriuos vikriai išnaudojo kryžiuočiai.
Liublino unijos dėsniai. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas, o taip pat ne skirtinga, bet viena bendra valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Toliau sakoma, kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą, kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka- rūnuojamas Krokuvoje (§ 4).
Tokie buvo unijos akto nuostatai, įtraukti į jį, lenkams reikalaujant. Lietuviams reikalaujant, Lietuvai buvo paliktas nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai, savi valstybiniai kanclerių saugo- mieji antspaudai, be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie- tuvai skiriamo rašto; liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai, liko savas iždas, sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija; liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės, įstatymai ir teismai.