Sūduviai sugriovė Bartenšteino pilį, kurioje, broliams pasitraukus, buvo įsikūrę bartai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 148
173 (168). Apie antrąjį Bartenšteino pilies sugriovimą Sūduviai, išgirdę, kad bartai, varmiai bei kiti prūsai vėl pakluso tikėjimui ir broliams, labai įtūžo ir, atžygiavę su didele kariuomene, staiga apsiautė Bartenšteino pilį, kurioje, broliams iš jos pasitraukus, buvo įsikūrę bartai; jie sugriovė ją, išžudę ar išsivarę į nelaisvę visus gyventojus, ir net pelenais pavertė. 174 (169).
Bartų vadas Divanas, pravarde Klokinis, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 137
Apie dvylikos brolių ir penkių šimtų vyrų žūtį, apie Kristburgo miesto, pa\n medėnų pilaitės ir brolių papilio sunaikinimą bei daugybės krikščionių žūtį\n\n Divanas, pravarde Klokinis418, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene\nįsibrovė į Kulmo žemę; kai dėl šios kariuomenės triukšmo Kristburgo broliai bei kiti\nsusibūrė Kulmo žemėje, pagudėnai, laikydamiesi ankstesnio Divano įsakymo, su stipria\nraitelių bei pėstininkų kariuomene patraukė prie pilies, vardu Traupeinas419, buvusios\ntarp Kristburgo ir Marienburgo420; jos apgulai paliko čia pėstininkus ir jų vadu paskyrė\nkažkokį Kaltį, o raiteliai nužygiavo ligi valsčiaus, vardu Aliamas421, kuriame dabar\n 416 Ditrichas iš Rodės Kristburgo komtūru buvo 1262—1265 m.
1274 m. bartai kartu su pagudėnais, varmiais, notangais ir sembais grįžo į Bažnyčios bendruomenę ir davė įkaitų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 149
175 (170). Apie nadruvių karą ir daugybės šios žemės žmonių atsivertimą 1274 viešpaties metais, grįžus į šventosios motinos bažnyčios visuotinybę pagudėnams, varmiams, notangams, bartams bei sembams, davus jiems įkaitų ir šitaip laidavus, kad jie ateityje niekada nemėginsią imtis tokių baisingų veiksmų, bet būsią nuolankiai paklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai, magistras ir broliai, susirūpinę krikščionių [žemių] ribų praplėtimu, nukreipė savo ginklus prieš nadruvius. Po to, kai mūsų aukščiau minėtas Tirskas, Maudelio tėvas ir Vėluvos pilininkas, su visais savo artimaisiais pasidavė tikėjimui bei broliams, daug galingų ir kilmingų Nadruvos vyrų vienas po kito atėjo pas brolius su visomis savo šeimynomis ir, krikšto prikelti naujam gyvenimui bei išsižadėję stabų, ėmė tarnauti gyvajam dievui Jėzui Kristui.
Bartų vadas Divanas su aštuoniais šimtais vyrų apsiautė Senenzės pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 145
165 (160). Apie Senenzės pilies puolimą ir ir bartų vado Divano žūtį Tuo tarpu Divanas, bartų vadas, su aštuoniais šimtais vyrų apsiautė Senenzės pilį444 ir prisiekė savo dievų galybe, kad iškarsiąs brolius bei jų ginklanešius ties pilies vartais, jeigu jie bematant neatiduosią jam pilies. Šioje pilyje tebuvo trys broliai ir keletas ginklanešių, pastaruosius broliai apvilko savo vienuoliškais apsiaustais ir įteikė jiems savo skydelius, tikėdamiesi įvarysią priešams baimės, kai atrodys, jog pilyje daugiau brolių.
1251 m. dokumente — Barta major et minor Didžiąja ir Mažąja Barta ir kurioje gyveno bartai, arba bartėnai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 63
dokumente — Barta major et minor\n\nDidžiąja ir Mažąja Barta ir kurioje gyveno bartai, arba bartėnai. Vargu ar kuri šių giminių\nbuvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug\ntūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti\nketuris tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių.
Didžiojoje ir Mažojoje Bartoje gyveno bartai, dar vadinti bartėnais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 63
dokumente — Barta major et minor\n\nDidžiąja ir Mažąja Barta ir kurioje gyveno bartai, arba bartėnai. Vargu ar kuri šių giminių\nbuvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug\ntūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti\nketuris tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių.
Bartų vadas Divanas sutelkė stiprią kariuomenę ir dar kartą apiplėšė Kristburgo bei Marienburgo apylinkes.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 138
144 (139). Apie daugybės prūsų žūtį\n\n Mūsų jau minėtas Divanas, po senovei ištroškęs krikščionių kraujo, sutelkė stiprią\nkariuomenę ir iš naujo apiplėšė Kristburgo bei Marienburgo apylinkes, manydamas, kad\nir dabar jam taip seksis kaip anksčiau. Mat, tiek brolių bei kitų krikščionių išžudęs arba\npaėmęs į nelaisvę, manė, jog nebeliko tose žemėse nieko, kas galėtų jam priešintis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 138
Mūsų jau minėtas Divanas, po senovei ištroškęs krikščionių kraujo, sutelkė stiprią\nkariuomenę ir iš naujo apiplėšė Kristburgo bei Marienburgo apylinkes, manydamas, kad\nir dabar jam taip seksis kaip anksčiau. Mat, tiek brolių bei kitų krikščionių išžudęs arba\npaėmęs į nelaisvę, manė, jog nebeliko tose žemėse nieko, kas galėtų jam priešintis.\nTodėl išsiuntė į priekį savo kariuomenę su grobiu, o pats nusekė iš paskos su nedideliu\npulkeliu.
Per pilies puolimą brolis Arnoldas Krofas arbaleto strėle peršovė bartų vadui Divanui kaklą, o po Divano žūties kiti pasitraukė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 146
Kai šitai\npadarė, kai viena šalis parengė visa, kas reikalinga piliai pulti, o kita — kas reikalinga\ngynybai, prasidėjo puolimas; krito daug priešų, sužeistų ir nukautų, o brolis Arnoldas\nKrofas, leisdamas strėles iš arbaleto, peršovė minėtajam Divanui kaklą. Šiam žuvus,\nkiti pasitraukė nebaigę reikalo. Piktžodžiautojui Divanui nutiko taip kaip tam Heliodorui,\nkuris, mėgindamas apiplėšti viešpaties šventyklos iždinę, krito dievo nutrenktas žemėn\nnegyvas; įėjęs į šventyklą su daugybe žygūnų ir padėjėjų, jis nesusilaukė nė iš vieno\npagalbos, tik neštuvais buvo išneštas laukan.
Pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai grįžo į tikėjimą, davė broliams įkaitų ir iš naujo pasidavė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 102
Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus, kuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė. Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m.
1263 m. bartų vadas Divanas vijosi iš pilies pasitraukusius brolius ir su trylika vyrų juos užpuolė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 137
Apie dvylikos brolių ir penkių šimtų vyrų žūtį, apie Kristburgo miesto, pa\n medėnų pilaitės ir brolių papilio sunaikinimą bei daugybės krikščionių žūtį\n\n Divanas, pravarde Klokinis418, bartų vadas, ir pagudėnas Linkas su didele kariuomene\nįsibrovė į Kulmo žemę; kai dėl šios kariuomenės triukšmo Kristburgo broliai bei kiti\nsusibūrė Kulmo žemėje, pagudėnai, laikydamiesi ankstesnio Divano įsakymo, su stipria\nraitelių bei pėstininkų kariuomene patraukė prie pilies, vardu Traupeinas419, buvusios\ntarp Kristburgo ir Marienburgo420; jos apgulai paliko čia pėstininkus ir jų vadu paskyrė\nkažkokį Kaltį, o raiteliai nužygiavo ligi valsčiaus, vardu Aliamas421, kuriame dabar\n 416 Ditrichas iš Rodės Kristburgo komtūru buvo 1262—1265 m.
Bartai buvo viena iš vakarinių baltų, arba prūsų, genčių, žinomų Rytprūsiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 115
Latviją). Iškilo dar didesnė kilčių diferenciacija. Apie kiltinį susiskirstymą pas vakarinius baltus (prusus) jau galima kalbėti žymiai anksčiau, ir ten žinomi Lietuvos Užnemunėje sūduviai, Rytprūsiuose sembai, galindai, bartai, nadruviai, skalviai ir kt. Lietuvos ir Latvijos teritorijoje rytiniai baltai ilgiau sudarė vieną kamieną, bet ir čia nuo V-VI amž. po Kr. ryškiau vienos nuo kitų atsiskiria tokios kiltys : lietuviai, žiemgaliai, kurie vėliau (XIII amž.) randami kairiajame Dauguvos deltos krante, pietuose nusitęsę iki Šiaulių - Upytės.
1251 m. dokumente Barta minima kaip didžioji ir mažoji Barta.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 63
201 D.— Barta et Plicka Bartha, que nunc major et minor Bartka dicitur, Jer.— Bartin,\nPlicke Bartin, grôz Bartin unde kleine. 1251 m. dokumente — Barta major et minor
Po prūsų atkritimo nuo krikščionių tikėjimo bartai savo kariuomenės vadu išsirinko Divaną.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 115
[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.\n\n\n\n\n 90 (85). Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą
Bartai Numa ir Derska, pabėgę iš Prūsijos į Lietuvą, išdavė lietuvių būrius, tikėdamiesi kryžiuočių atleidimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 156
Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių\nniokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie\nšų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka\npasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa\ntyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos,\nkurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje,\nvildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems\natleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje\nlietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu\nvo tokie blogi kaip anuomet.
Narbuto pasakojime prūsai ir bartai kitą dieną buvo atsiųsti kaip pagalba priešams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 130
Pastarasis pasiūlymą priėmė ir nuvedė net iki Li kos upės. Kitą dieną priešams buvo atsiųsta pagalba — prūsai ir bartai. Vadas visiems riteriams įsakė išeiti iš stovyklos visiškai apsiginklavus: skydai spindėjo kaip žvaigždės, o šalmai — kaip tekančios saulės spinduliai, ietys žibėjo tankiai kaip tendrūnas, o iš šonų žygiavo šau liai su lankais, paruoštais smūgiui.
Mat Bartenšteino pilyje buvo vienas vyras, vardu Miligedas, toks drąsus, kad prūsams rodėsi, jog, jį nukovus, pusė pilies įgulos būtų buvusi sunaikinta.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 127
Mat Bartenšteino pilyje buvo vienas vyras, vardu Miligedas, toks drąsus, kad prūsams rodėsi, jog, jį nukovus, pusė pilies įgulos būtų buvusi sunaikinta. Dėl to jie nutarė klasta jį išvilioti ir nužudyti; išmėginę daug visokių priemonių, galop ėmėsi štai šio būdo. Paspendę pasalas, pasiuntė vieną įgudusį kariauti vyrą, kuris nelyginant Galijotas, kvietęs į kovą Izraelio sūnų pulkus, pradėtų kiršinti apsuptųjų kariuomenę. Sis didžiu balsu šaukė: „Jeigu pilyje yra nors vienas vyras, kuris drįstų susigrumti su manimi dvikovoje, tegu išeina štai čia iš pilies“.
Lygia dalia kiti Vitevudo sūnūs: Šalavo, Natango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Pomezo, Kulmo, visi įgijo kraštus, kuriuos nuo savo vardo praminė.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 70
Ketvirtajam sūnui teko kraštas tarp upių Ska ros, Boiko ir Kurteno, kursai įkūręs tenai pilį Stain- do, tame gi krašte buvusi ir žinyčia Romovė. Lygia dalia kiti Vitevudo sūnūs: Šalavo, Natango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Pomezo, Kulmo, visi įgijo kraštus, kuriuos nuo savo vardo praminė. Nuo ko paskui vadinos Šalau j ai, Natangai, Bartai, Galindai, Varmiai, Ogoniai, Pamezonys, Kulmionys.
Du barčionų vyresniuoju Numa ir Derska, užkariavus Barti ją, buvo išsikraus čiusiu į Lietuvą ir dabar su lietuviais iš Lenkų pargrįždamu į abazą mistro slapta ėjusiu lūgojo, idant leistų į Barti jų grįžti ir sugautas jų žmonas ir vai kus Gardino pilėj.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 466
Nusigandę lietuviai tomis terionėmis mistro kry- žėjų giriose slapstės. Du barčionų vyresniuoju Nu- ma ir Derska, užkariavus Barti ją, buvo išsikraus čiusiu į Lietuvą ir dabar su lietuviais iš Lenkų par- grįždamu į abazą mistro slapta ėjusiu lūgojo, idant leistų į Barti jų grįžti ir sugautas jų žmonas ir vai kus Gardino pilėj išliuosuotų. Mistras visa to pa klausė, ko juodu lūgojo, noris daug brostvių neno rėjo to daryti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 102
Apie šią skaudžią nelaimę, dievo lemtą broliams bei jų žmonėms, išgirdo Vokietijos\nkunigaikščiai, kurie pajuto jiems begalinį palankumą. Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus,\nkuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams\nširdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais\nir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe\nkarių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir\ngrobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo\nnė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską\npatvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir\nteisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 145
Tuo tarpu Divanas, bartų vadas, su aštuoniais šimtais vyrų apsiautė Senenzės pilį444 ir\nprisiekė savo dievų galybe, kad iškarsiąs brolius bei jų ginklanešius ties pilies vartais, jeigu\njie bematant neatiduosią jam pilies. Šioje pilyje tebuvo trys broliai ir keletas ginklanešių,\npastaruosius broliai apvilko savo vienuoliškais apsiaustais ir įteikė jiems savo skydelius,\ntikėdamiesi įvarysią priešams baimės, kai atrodys, jog pilyje daugiau brolių. Kai šitai\npadarė, kai viena šalis parengė visa, kas reikalinga piliai pulti, o kita — kas reikalinga\ngynybai, prasidėjo puolimas; krito daug priešų, sužeistų ir nukautų, o brolis Arnoldas\nKrofas, leisdamas strėles iš arbaleto, peršovė minėtajam Divanui kaklą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Sitai sužinoję, Pusilių ir Fišovijos pilių422 broliai su savo ginklanešiais atskubėjo į pagalbą Kristburgo broliams ir miestiečiams, jau pasirengusiems gintis. Kai broliai, žygiuodami į priekį, priartėjo prie apsiaustos pilies, prūsai nutraukė apgulą ir pradėjo bėgti. Per apgulą ir bėgant žuvo daug prūsų, daug buvo mirtinai sužeista, jų vadas Kaltis taip pat krito nukautas kalaviju, nes bėgdami pėstininkai susidūrė su raiteliais. Šito įvykio išgąsdinti, raiteliai bei pėstininkai susijungė ir įsirengė stovyklą ant Zirgūnos upės kranto, o broliai su savo kariuomene apsistojo priešais. Prūsai pamatė, jog be kovos negalės išsigelbėti, nutaikę gerą laiką, kai krikščionys, nelyginant nieko nebijodami, ne tik neišstatė reikalingų sargybų, bet atvirkščiai, net ir arklius nusibalnojo, jie pusę savo kariuomenės slaptai perkėlė per upę ir vėl žiauriai užpuolė krikščionis — vieni iš užpakalio, kiti iš priešakio; anksčiau, nei krikščionys susiruošė gintis, prie Pagansčių kaimo423 žuvo dvylika brolių ir penki šimtai vyrų.
Susietas teiginys: t-001
Susieti teiginiai: t-001
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių. Kiekviena šių genčių turėjo daug stiprių pilių, tačiau per daug įkyrėčiau, apie kiekvieną jų skyrium pasakodamas. Pats matyk didelius dievo ženklus ir galingus jo stebuklus. Septyni Teutonų ordino broliai su keliais ginklanešiais, įsirengę Kulmo žemėje, kaip jau esame sakę, kuorą aukštai ąžuole, ne tik iš karto išdrįso užpulti tokią turtingą, tokią nesuskaitomą gausybę pagonių [gentium], bet ilgainiui, per penkiasdešimt trejus metus, taip juos palaužė, kad nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nulenkęs savo sprando tikėjimui, padedant viešpačiui Jėzui Kristui, kuris šlovinamas per amžius, amen.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
145 (140). Apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Visa tai plukdydami Zirgūnos upe, broliai bei jų tarnai dažnai prarasdavo ir krovinius, ir gyvastį, todėl tris kartus Kristburgo pilį buvo užgriuvęs toks badas, kad pilis būtų visai palikusi be žmonių, jei nebūtų spėjęs ateiti su pagalba vienas Pamedės kilmingasis, vardu Samilis426, Tusino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slaptai gerbęs tikėjimą ir brolius.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Sūduviai, patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių. Kiekviena šių genčių turėjo daug stiprių pilių, tačiau per daug įkyrėčiau, apie kiekvieną jų skyrium pasakodamas.
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie prūsų, mokančių vokiečių kalbą, niekšiškumą Herkus Mantas, notangų vadas, bei daugybė kitų prūsų, iš mažumės augusių prie brolių, pridarė tais negandų metais nemaža piktadarysčių krikščionims, nes labai dažnai, netikėlių kariuomenei traukiant brolių žemėmis, krikščionys, kurie negalėjo pabėgti į pilis, slapstėsi miškuose, brūzgynuose ar pelkėse. Sitai sužinojęs, Herkus, pasiėmęs daug ginklanešių, eidavo į tas vietas, kur tikėdavosi rasti besislapstančiųjų, ir, taikingais žodžiais pridengęs klastą, garsiai vokiškai sakydavo: „Jei kas čia slapstosi, tegu išeina be baimės, nes netikėlių kariuomenė jau atsitraukė“. Tuos, kurie, patikėję šiais žodžiais, išeidavo, jis su saviškiais užpuldavo ir paimdavo į nelaisvę arba nužudydavo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje lietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu vo tokie blogi kaip anuomet. Galbūt norėdamas pa mėgdžioti Skomantą, kryžiuočių valia puolusį Lietuvą, Girdila (irgi neseniai pabėgęs iš Lietuvos) pasisiūlė takeliais kareivių voras, norėdamas netikėtai užklupti Aukaimio pilį. Vis dėlto Gardino pilies įgula, įspėta apie įsiveržusius priešus, užpuolė juos dar tebežygiuo- 1285 m eta i traukti prieš lietuvius ir iš magistro išprašė karių; jis slapta nuvedė siaurais miškų