Valdovas siekė išrūpinti Šventojo Tėvo patvirtinimą artikulams, kuriems turėjo pritarti Apaštalų Sostas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 390-391
374 ## Puslapis 391 IV KNYGA I \ Po to, kai, neprisilaikydami mūsų teisės, [bet] užkirsdami kelią būsimiems sunkumams, sutikome su Varmės bažnyčios kapitulos prašymu pripažinti galiojančiu be mūsų pritarimo įvykusį didžiai gerbiamo Kristuje pono Fabijono paskyrimą dabartiniu Varmės vyskupu, pateikiame kai kuriuos artikulus, kuriais numatoma, kad ateityje kokiu nors būdu esant vakuojančiai vietai, vyskupas privalo būti išrinktas be mūsų ir mūsų įpėdinių nesutarimų su kapitula. Norėdami, kad vėliau čia negalėtų įvykti kas nors panašaus, kas pakenktų bažnyčios, kurios globėjas mes esame, padėčiai ir kad tokios rūšies teiginiai, išdėstyti į artikulus, pritarus šventajam Apaštalų Sostui, būtų tvirti ir nekeičiami, nutarėme išrūpinti Šventojo Tėvo patvirtinimą. Bet kai kurie Varmės bažnyčios kanauninkai, būdami Mieste (Romoje), nežinome, kaip išdrįso daryti kliūtis mūsų kilniaširdiškumui [siekdami], kad šis dalykas Apaštalų Sosto nebūtų patvirtintas.
Vilniaus katedros kapitula galėjo naudotis jurisdikcija su ekskomunikacijos teise, leista vyskupų ir patvirtinta Apaštalų Sosto.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 399
Taigi mes, pamatę [abiejų] pusių raštus ir privilegijas, juos kruopščiai apsvarstę, pasitarę su mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žymiausiais ponais, trokšdami teisių, imunitetų ir privilegijų visiems mūsų valdiniams, bet pirmiausia švenčiausioms bažnyčioms suteiktų, nes to laimingosios mūsų sublimacijos metu duota priesaika esame įpareigoti laikytis ir įsakome tai išsaugoti su tinkamu tvirtumu ir jėga. Nusprendėme ir šiuo raštu nusprendžiame, kad Vilniaus katedros bažnyčios kapitula bažnytinėse jos pačios asmenų ir valdinių bylose jurisdikciją su ekskomunikacijos teise, leistą Vilniaus vyskupų ir patvirtintą Apaštalų Sosto, turėti ir ja laisvai naudotis gali ir privalo. Ir todėl tos pačios kapitulos priimtas sprendimas ekskomunikuoti miesto tarnus už plėšikavimą buvo gerai ir pagal įstatymus mestas ir išplatintas.
Vilniaus kapitula teigė besivadovaujanti teise, kurią patvirtino Apaštalų Sostas, Lietuvos kunigaikščiai ir valdovas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 397
Savo ir minėto miesto vardu [tarėjai] reikalavo, kad nuo tos naujai kapitulos pasisavintos jurisdikcijos būtų laisvi ir atleisti. O prelatai ir kanauninkai savo ir visos minėtos Vilniaus kapitulos vardu į tai atsakė, kad jie niekam skriaudos nepadarė, teise, nuo seno Vilniaus vyskupų suteikta ir tiek Apaštalų Sosto, tiek ir Lietuvos kunigaikščių, mūsų pirmtakų ir mūsų pačių patvirtinta, vadovavosi, kuria nuo neatmenamų laikų iki pat šios dienos, kiek tik buvo būtina, naudojosi; ir paremdami šitokį teiginį, pateikė kitados buvusio didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo Motiejaus raštą, kuriuo pačiai kapitulai ir jos valdiniams buvo suteikta jurisdikcija su leidimu taikyti bažnytines cenzūras, ir taip pat kitus minėto Motiejaus įpėdinių, Vilniaus vyskupų raštus, išrūpintus tiek iš Apaštalų Sosto, tiek iš jo legatų, patvirtinančius ir minėtą jurisdikciją, ir kitas teises, ir kapitulos bei Vilniaus bažnyčios statutą, pridurdami, kad prasižengta ne tik dėl pasaulietinių dalykų, bet ir dėl plėšimo ir smurto, miesto pareigūnų ar tarnų įvykdyto Vilniaus kapitulai, jos turtui bei valdiniams.