Žirgai

PDF 196

Kartą vakarėjant jis išvydo link jo atjojant juodų juodžiausiu žirgu raitelį, kuris jam tarė: „Henrikai, eikš su manimi, bet vienui vienas, nuvesiu tave į tokią vietą, kur tu pelnysi didelį grobį“. Henrikas nudžiugo ir, užsėdęs savo žirgą, nusekė iš paskos visokiausiais keliais ir šunkeliais. Galop jis prijojo vietą, kur jo arklys nebenorėjo toliau nė žingsnio žengti, nors jį ir smarkiai ragino pentinais. Mat arklys matė pavojų, kurio raitelis nakties tamsoje negalėjo išvysti. Galop Henrikas tarė savo arkliui, stipriai jį paspausdamas pentinais: „Vardan viešpaties— į priekį“. Tada jo bendras, tai yra velnias, atsistojo prieš jį ir pasakė: „Tavo laimė, kad paminėjai savo dievo vardą, jeigu to nebūtum padaręs, jau būtum negyvas nutrenktas į šią pragarmę“. Pagautas siaubo, Henrikas liko stovėti toje vietoje, iki aušros nedrįsdamas nei į priekį žengti, nei atgal trauktis; kai jis išvydo neapsakomai aukštą skardį, nuo kurio galėjo nukristi į giliausią prarają, jeigu arklys būtų bent žingsnį žengęs į priekį, jis paženklino save šventuoju kryžiaus ženklu ir pašlovino vardą viešpaties, per kurį išvengė šitokio siaubingo pavojaus.