Vilniaus pilys, sienos, bokštai, grioviai ir perkasos 1394 m. apgultyje

PDF 153

Matydamas šitai, lietuvių vadas din­ go kryžiuočiams iš akių, o magistras su visa kariauna patraukė į Vilnių. Negalėjo didysis kunigaikštis atvirame mūšio lauke drąsiai stoti prieš daug pajėgesnį priešą, tad sumaniai įtvirtinęs įgulas abiejose pilyse ir mieste, pats už­ ėmė Vilniaus miškingas apylinkes, kad užkirstų visus ke­ lius užpuolikams gabentis maistą ir užkamuotų priešą nuo­ lat gresiančiais pavojais. Ir vos tik magistras prie Vilniaus įsirengė stovyklą, bemat turėjo siųsti keturis pulkus apsau­ goti daliniams, išleistiems parūpinti maisto.

PDF 153-154

— • — 137 ## Puslapis 154 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS tarp miesto gyventojų, mat nemažą dalį miestiečių sudarė rusinai ir rusų vienuoliai, žmonių vadinami „čiornais", tie, kurie nuo Gedimino laikų, kaip matėme, turėjo savo vie­ nuolyną. Tad pasiuntęs vieną iš saviškių, kuris apsukriai sugebėjo prasigauti į pilis, įkalbėjo tuos „čiornus", kad pa­ degtų du medinius bokštus tuo metu, kai jis pradės ataką; manė taip lengviau užimsiąs tvirtovę. Tačiau veltui Švit­ rigaila ėmėsi tos suktybės; mat vienas vienuolis, kuriam buvo patikėta paslaptis, ją išdavė pilies įgulos vadui, tad ir šį kartą visos pastangos užimti Vilnių nuėjo perniek, o Švitrigaila su didžiuoju magistru turėjo nutraukti apgul­ tį54.

PDF 153

Tačiau šis tiek netikėtas, tiek sėkmingas susirėmimas magistrui nuėjo perniek. Iš­ stovėjo jis tris savaites ir dvi dienas prie Vilniaus pilių be paliovos treškindamas sienas ir bokštus, bet negalėjo jų užimti dėl didelių griovių ir perkasų aplink tvirtovę ir dėl Vytauto sumanumo mūšio lauke. Pagaliau tokia be nau­ dos apgultis įkyrėjo vokiečiams ir Švitrigailai, kuris, ma­ tydamas, jog niekaip negebės įveikti apdairios Vytauto drąsos, sumanė griebtis klastos.