Istorinis objektas

Vilniaus Perkūno šventyklos aukuras

2 teiginiai3 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Ant aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis buvo deginamos gyvulių aukos ir nuolat palaikoma Amžinoji ugnis.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 270-271

Ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos; jame visuomet degdavo Amžinoji ugnis, prižiūrima tam specialiai paskirtų žynių. Vidury aukuro buvo padaryta įduba taip sumaniai, kad jokia liūtis, sniegas ir vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai tai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir pana 271 šiems daiktams laikyti

t-002vidutinis

Čia pat, priešais koplyčią, kilo aukuras, pastaty tas ant 12 laiptų; kiekvienas iš tų laiptų buvo ¥z uolekties aukš čio, 3 uolekčių pločio, aptvertas rąstais, o pats aukuras buvo kvadratinis, trijų uolekčių aukščio, 9 uolekčių pločio; viršuje jį juosė daugybė.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 270

Čia pat, priešais koplyčią, kilo aukuras, pastatytas ant 12 laiptų; kiekvienas iš tų laiptų buvo ¥z uolekties aukščio, 3 uolekčių pločio, aptvertas rąstais, o pats aukuras buvo kvadratinis, trijų uolekčių aukščio, 9 uolekčių pločio; viršuje jį juosė daugybė stumbrų ragų; apskritai aukuro aukštis siekė 9 uolektis. Kiekvienas laiptas buvo skirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai