Kareiviams būdavo paduodama raudona vėliava kaip karo ženklas ir laiminimo dalis.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 289-290
Kaipogi pats kūrėjų kūrėjas, išleisdamas kariauną į karę, laimino ją tokiu būdu: visų pirma pasimeldęs išvyturo raudoną vėliavą ir kareiviams padavė, paskui, nešiojamas po rindas, barstė, regis, druską ant kareivių.
Prie karūžojo buvo laikoma karės vėliava tos apykartos.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 290
Kiekvienos pavietės buvo karūžasis, kurs turėjo visus žemlionis, arba vyčius, surašytus ir kas metą, sujojus visiems į pavietę ant įsakytos dienos, paprastai rudenį, visus perskaitė ir perveizėjo kožno žemlionies ginklą ir arklį, jei nerado kaip reikiant, tokį iš reistro išpaišė^1303. Atlikusysis arba išmestasis ir nevaidinusysis ant tos perveizos^1304 vėl duoklę turėjo duoti su kitais valsčionimis; prie jo buvo laikoma karės vėliava tos apykartos; kėlė į tą godą^1305 ne dėl didelumo turtų, kaip paskesnėse gadynėse kad darė, bet, kaip sakiau, visų narsųjį ir guvųjį vyrą tarp pačių žemlionų, ką gal regėti reistre Lietuvos ūkės kareivių, surašytų metuose 1528, kuriame karūžieji yra minavojami tarp tų pačių žemlionų, arba vyčių.
Kariauna stodama į kovą turėjo didelę baltą vėliavą su ženklu ir įrašu.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 297
Kariauna, stodama į kovą, turėjo priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau perdalytas, viršutinėje pusėj geltoni, o apatinėje mėlyni laukai, geltonuosiuose laukuose karūna buvusi stati, o mėlynuosiuose aukštynoka^1334. Kartais turėję baltą vėliavą, kurios skyde buvęs žmogus besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie žodžiai: „Dieve kūrėjau, supyk ant pustytojų^1335 , užtik juos.“
1368 m. Algirdas su savo pajėgomis ir išskleistomis vėliavomis pasirodė ant Pasveikinimo kalno prie Maskvos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 49
pavasarį).\n\nKai ryte po pamaldų „Maskvos kuni-\ngaikštis su bajorais ir su kunigaikščiais\nišeina iš cerkvės, Algirdas su visomis savo\npajėgomis, išskleidęs savo vėliavas, pasi-\nrodė ant Pasveikinimo kalno (Paklonaja\ngara)“ prie Maskvos. Maskvos didysis\n\nkunigaikštis, įsakęs aplink sudeginti visą\npriemiestį („posadą“), kad būtų atviras\nplotas gynybai, užsidarė Kremliuje, o kartu\nsu juo ir metropolitas, kunigaikščiai bei\nbajorai.
Žalgirio mūšyje lietuviai, pridengę lenkų kraštines pozicijas trimis Smolensko vėliavomis, pradėjo atsitraukimo manevrą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 66
Po valandos pagaliau į mūšį įsitraukė lenkų kavalerija. Pridengę jų kraštines pozicijas trimis Smolensko vėliavomis, lietuviai pradėjo manevrą atsitraukdami. Lietuvius puolę persekioti kryžiuočiai iš- sklaidė savo gretas, pavyti manevringesnių lietuvių jiems nepavyko.
Žalgirio mūšyje neatlaikiusi spaudimo krito didžioji Krokuvos vėliava.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 66
Lenkai patyrė didelį spaudimą tiek\ncentre, tiek dešinėje, neatlaikiusi spau-\ndimo net krito didžioji Krokuvos vėliava.\nKryžiuočiai, pamanę, jog mūšis laimė-\ntas, užtraukė pergalės giesmę „Kristus\nprisikėlė“.
Riterių būrys buvo vadinamas vėliava ir telkėsi apie savo ženklą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 97
Riteris su savo palydovais sudarydavo tam tikrą vienetą, kuris vadinosi „lance“, arba „kopijo“. 25-80 lancų su darydavo būrį, kuris buvo vadinamas vėliava. Tokiu būdu vė liavoje būdavo apie 300-400 raitųjų. Tie būriai savo ženklu, apie kurį spiesdavosi, turėjo vėliavą.
Riteris neturėjo teisės palikęs savo vėliavą bėgti iš mūšio.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 98
Riteriai kovose, bendrai, būdavo mažai varžomi, kiekvienas rūpindavosi savimi ir savo garbe. Kiekvienas rite ris kaudavosi po savo vėliava ir neturėdavo teisės ją palikęs bėgti. Jei vėliava patekdavo į priešo rankas, tai riteriui valia būdavo pasielgti savo nuožiūra — ar trauktis, ar kautis prisi dėjus prie kitos vėliavos.
Jogailą saugojo kunigaikščio Kaributo vėliava, kurią Vytautas buvo nusiuntęs dar prieš karą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 105
Jį saugojo kunigaikščio Kaributo\nvėliava, kurią dar prieš karą Vytautas buvo Jogailai nusiuntęs.
Tarp pabėgusių lenkų vėliavų buvo ir šv. Jurgio vėliava.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 106
Pabėgo ir kelios lenkų vėliavos, jų tarpe ir labai narsi šv. Jurgio vėliava.
Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 348
Bet tas įspūdis nepasitvirtino. Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką. Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią kryžiuočių kariuomenę, ir jų eilės nebeatlaikė.
Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai buvo patraukę paskui save kelias priešo vėliavas ir sugrįžo į kovos lauką.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 348
Vytauto vadovaujami\nLietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų,\nsugrįžo į kovos lauką.
Kiekvienas riteris kaudavosi po savo vėliava ir neturėjo teisės ją palikęs bėgti.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 98
Riteriai kovose, bendrai, būdavo mažai varžomi, kiekvienas rūpindavosi savimi ir savo garbe. Kiekvienas rite ris kaudavosi po savo vėliava ir neturėdavo teisės ją palikęs bėgti. Jei vėliava patekdavo į priešo rankas, tai riteriui valia būdavo pasielgti savo nuožiūra — ar trauktis, ar kautis prisi dėjus prie kitos vėliavos.
Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 348
Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 348
Sąjungininkų eilės su svyravo. Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas. Kry žiuočiai jau tikėjo savo pergale ir ėmė giedoti laimėjusių giesmę « Christ ist erstanden ».
Lenkams patiriant didelį spaudimą centre ir dešinėje, Žalgirio mūšyje krito didžioji Krokuvos vėliava.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 66
Lenkai patyrė didelį spaudimą tiek\ncentre, tiek dešinėje, neatlaikiusi spau-\ndimo net krito didžioji Krokuvos vėliava.\nKryžiuočiai, pamanę, jog mūšis laimė-\ntas, užtraukė pergalės giesmę „Kristus\nprisikėlė“.
Zyndramas iš Moškovicų kovojo prie vyriausios vėliavos, o visos sąjunginės kariuomenės vadovybė atiteko Vytautui.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 101
Zyndramas vedimui mažai turėjo reikšmės; jis kovojo tik prie\nvyriausios vėliavos, tuo tarpu visos sąjunginės kariuomenės\nvadovybė atiteko Vytautui.\nKitą dieną sąjungininkai priėjo Drevencos upę ties Kauer\nniku.
1410 m. rudenį Transilvanijos vaivada puolė Lenkiją su 10 vėliavų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 350
Pvz., Zig\nmanto skatinamas Transilvanijos vaivada 1410 m. rudenį puolė\nLenkiją su 10 vėliavų^38.
Jogailą saugojo kunigaikščio Kaributo vėliava, kurią Vytautas buvo nusiuntęs Jogailai dar prieš karą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 105
Karaliui buvo parinkta saugi vieta, iš kur jis galėjo matyti visą kovos lauką, o jo niekas nematė, ir jį apstatė geriausia sargyba. Jį saugojo kunigaikščio Kaributo vėliava, kurią dar prieš karą Vytautas buvo Jogailai nusiuntęs. Nuo karaliaus stovyklos Lenkijos pusėn buvo sustatyta visa ei lė greičiausių ir visiškai paruoštų arklių, kuriais Jogaila galė tų pabėgti, jei kiltų pavojus iš kryžiuočių pusės.
XIV a. antrosios pusės lietuvių kario rekonstrukcijoje karys vaizduojamas tarnaujantis Lietuvos valdovo asmeninėje vėliavoje.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 54
Pagal istorinę tradiciją Vytautas\n\nXIV a. antrosios pusės lietuvių kario rekonstrukcija. Šis\nkarys tarnauja Lietuvos valdovo asmeninėje vėliavoje.\nJo tunika puošia valdovo heraldinė simbolika -\nGediminaičių stulpai\n\n~\n\n52 VORSKLOS MUSIS 1399 m.
Lietuviai, pridengę lenkų kraštines pozicijas trimis Smolensko vėliavomis, pradėjo atsitraukimo manevrą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 66
Pradėti iš anksto numatyto apgaulingo atsitrau- kimo manevro nebuvo galima, kol į mūšį neįsitraukė pagrindinės lenkų pajėgos, nes priešingu atveju būtų pavojingai atideng- tas lietuvių sąjungininkų dešinysis flan- gas. Po valandos pagaliau į mūšį įsitraukė lenkų kavalerija. Pridengę jų kraštines pozicijas trimis Smolensko vėliavomis, lietuviai pradėjo manevrą atsitraukdami.
Algirdas su visomis savo pajėgomis ir išskleistomis vėliavomis pasirodė ant Pasveikinimo kalno prie Maskvos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 49
pavasarį).\n\nKai ryte po pamaldų „Maskvos kuni-\ngaikštis su bajorais ir su kunigaikščiais\nišeina iš cerkvės, Algirdas su visomis savo\npajėgomis, išskleidęs savo vėliavas, pasi-\nrodė ant Pasveikinimo kalno (Paklonaja\ngara)“ prie Maskvos. Maskvos didysis\n\nkunigaikštis, įsakęs aplink sudeginti visą\npriemiestį („posadą“), kad būtų atviras\nplotas gynybai, užsidarė Kremliuje, o kartu\nsu juo ir metropolitas, kunigaikščiai bei\nbajorai.
Narbuto pasakojime jotvingiai smarkiai puolė Lozoriaus rezerve buvusius poloviečius ir atėmė vado vėliavą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 129
Kunigaikštis Danielius išžygiavo su Boleslovo būrio lenkais ir gerokai atsitraukė. Vasilka pasiliko su Ziemovitu, o Lozorius lūkuriavo re zerve su poloviečiais. Pastaruosius jotvingiai smarkiai puo lė ir atėmė vado vėliavą.