daiktas

Sibilės plytos su hieroglifais

3 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 3 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas rašė, kad Krivių Krivaičio rūmo bokšte stebėta saulė, o metų pradžioje įmūrijama ženklo plytelė rodydavo metus.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 272

To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir pana­\n271\n\n## Puslapis 271\n\nšiems daiktams laikyti. Prie šventyklos įėjimo buvo Krivių\nKrivaičio - žynių žynio rūmas. Tas rūmas turėjo apvalų bokš­\ntą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėji­\nmą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mė­\nnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto\nsienoje metų pradžioje, rodydavo metus.
t-002vidutinis

Narbutas perpasakojo legendą, kad Nemuno orakulas liepė pagaminti 122 plytas su hieroglifais, iš kurių turėjo būti pranašaujami metai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 272

Senas pasakojimas,\nkuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša\nžinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią\nšventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263\nmetais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora­\nkulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at­\neitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus\npati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas\nsu orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti\nišpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su\ndvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni­\ngaikščiui. Tą ženklą panaudojo valstybės herbui .
t-003vidutinis

Narbutas rašė, kad dauguma šių plytų dar buvo matoma pietinėje Katedros varpinės pusėje, perstatytoje po 1399 metų gaisro.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 271

Kiti pasa­ kojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščio­ nys sugriaus šventyklą. Daugumas šių plytų dar matoma pie­ tinėje pusėje Katedros varpinės , kuri nuo pusės primūryta ir perstatyta po 1399 metų gaisro. Nors dabar tos plytos ne- benusipelno dėmesio, kaip seniau, tačiau yra pakankamai įro­ dyta, kad 1387 metais, pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo 121-oji plyta; tą dieną pakilo pirmoji ranka šventyklai sugriauti“ .