Narbutas pasakoja, kad prie Pokliaus stabo būdavo dedama nurodyto žmogaus galva kaip dievams skirta permaldavimo auka. Jeigu kraujas plūsdavo srove, tai būda vo geras ir sėkmingas ženklas, priešingai, jeigu vos lašėdavo, tuomet nebuvo ko tikėtis sėkmės kare; puolamąjį karą sustab dydavo, kol dievai parodys geresnį ženklą.
Tada nebebuvo ko delsia: reikėdavo kuo skubiau vykti pas kurį nors garsų krivį arba pas patį Krivių Krivaitį, kuris, priėmęs dovanas, imdavo burti ir kerėti, paskui nurodydavo asmenį, kurio kraujas turįs būti paaukotas dievams kaip permaldavimo auka. Tad namų savininkas būdavo priverstas atiduoti net brangiausią šeimos asmenį arba ieškoti progos, kaip nužudyti nurodytąjį kur kitur ir jo galvą padėti prie Pokliaus stabo. Tačiau plintant apšvietai, ši barbarystė buvo uždrausta ir kruvinoji permaldavimo auka tapo tokia, kad vaidila pats susižeisdavo ir savo kraują atnašaudavo dievams kaip auką, o prie Pokliaus stabo dėdavo gyvulio galvą.
Jeigu kraujas plūsdavo srove, tai būda vo geras ir sėkmingas ženklas, priešingai, jeigu vos lašėdavo, tuomet nebuvo ko tikėtis sėkmės kare; puolamąjį karą sustab dydavo, kol dievai parodys geresnį ženklą.
Jeigu būdavo ketinama pradėti karą su kokia šalimi arba jeigu gynybinio karo metu norėdavo sužinoti, ar seksis savosioms pajėgoms, tai stengdavosi paimti gyvą priešų karį. Atlikę maldas ir būrimus, belaisvį pastatydavo žmonių akivaizdoje; žynys, vyriausiasis iš susirinkusiųjų, smogdavo jam peiliu į krūtinę. Jeigu kraujas plūsdavo srove, tai būdavo geras ir sėkmingas ženklas, priešingai, jeigu vos lašėdavo, tuomet nebuvo ko tikėtis sėkmės kare; puolamąjį karą sustabdydavo, kol dievai parodys geresnį ženklą.