Narbutas Perkūno stabų pirminę formą aiškina kaip didžiulį ąžuolą arba neapdorotą ąžuolo gabalą, panašų į Maksimo Tirėjiečio aprašytus Jupiterio stabus. Narbutas rašo, kad Romovės šventyklos aprašyme Perkūno stabas minimas kaip vyriausiojo dievo atvaizdas, buvęs puošnesnis už kitus.
Narbutas Perkūno stabų pirminę formą aiškina kaip didžiulį ąžuolą arba neapdorotą ąžuolo gabalą, panašų į Maksimo Tirėjiečio aprašytus Jupiterio stabus.
Perkūno stabai iš karto turėjo būti tokie, apie kokius kalba Maksimas Tirėjietis, nusakydamas senovinius Jupiterio stabus, tai yra didžiulis ąžuolas arba neapdorotas ąžuolo gabalas. Vis dėlto žinome, kad senovinėje Romovės šventykloje po anuo didžiuliu ir visada žaliuojančiu ąžuolu stovėjo trejetas stabų - Perkūno, Atrimpo ir Pokliaus; šventyklos aptvaro atskirose nišose - kitų dievų stabai. O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus.
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju kunigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pačiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė statula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.