Mūro sienos

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Visoje Italijoje Otono Didžiojo laikais miestai, jau pajutę savo galią, nusikratė teutonų pareigūnų (Schultheiss) ir teisių, jiems duotų lombardų, ir Romos institucijų pavyzdžiu savo valdžios priekyje pastatė konsulus. Vėliau per savo turtus įgiję vis daugiau laisvių, kai, vis dar valdant Otonui, beveik visi, saugodamiesi vengrų ir saracėnų užpuolimų, apsitvėrė mūro sienomis, net patys tapo savarankiškomis feodalinėmis valstybėmis. Kitaip klostėsi Ispanijoje, kur po maurų išvarymo Kastilijos bajorija į naujai pastatytus arba iš saracėnų išvaduotus miestus kvietė krikščionis, kad juose įsikūrę ateityje laiduotų šaliai saugumą nuo kitatikių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

7 ## Puslapis 24 ĮVADAS Lenkijos miestų, jau XII amžiuje dėl savo prekybinių ryšių buvo žinoma net Rytuose. Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės keliauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) skolinga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtaučių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juodajam.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Pagaliau nemažai įvairių tenykščių, manydami apsisaugosią nuo kryžiuočių, ieškojo prieglobsčio prie Vilniaus pilies. Taip kūrėsi Vilnius, kuris tuomet, regis, buvo panašesnis į keletą didelių kaimų, sujungtų į vieną, negu į tokį padorų, bokštų ir mūro sienų saugomą miestą, kokie XIV amžiuje kilo jau visoje Vokietijoje, ar kokiais Kazimieras Didysis puošė ir tvirtino Lenkiją. Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai.