Senovės kariai nešiojo šikšninį diržą su vario grandimis arba sagtimis ir įvairią ginkluotę.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 270
kurio galvočium^1202 apvožęs savo galvą ir veidą, paskui susiveržė su šikšniniu diržu, ant kurio tiek buvo vario grandžių arba sagčių antmautų, kiek buvo karėj neprietelių užmušęs; apsiavęs vyženomis^1203 ar kojenomis^1204 , sieksninį kardą ar mietinį kalaviją pašonėj lunkų strikiu^1205 pajuosęs, viena ranka turėdamos kestine^1206 ragotinę, taip vadinamą kartinį, ant kurio galo buvo landus ragas antmautas, nuo ko ir vadinos ragotine, kaipogi gilioj senovėj geležies nežinojo, todėl kirviai, bardišiai^1207 , kalavijai akmens ar uolos buvo; antroj rankoj turėjo turčią^1208 , arba skydą, kuria nuo neprietelių siūčiu dangstės, buvo ji pailguotinai apvali, jau ištašyta, jau iš žilvičių nupinta. Pirma pentinų nežinojo, bet, pradėję su vokiečių meldžionimis kariauti, įtiekė sau ir pentinus uolektinius, kuriuos šiandien dar gal rasti tos gadynės karės kapuose. Ant galo seidoką ir vylyčių kurvį^1209 į pečius įkabinęs, skraidė ant žirgo it paukštis neprietelių žvalgydamos.
Pėstųjų karinė ginkluotė apėmė rendėtus brūklius, kuriais jie daugiausia kariavo.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 271
Pėstieji daugiau kariavo rendėtais^1210 brūkliais, kokius gal dar regėti paskuojųjų laikų Lietuvos ūkės žymėj^1211. Artinantis neprieteliui, laidė
XIII a. Vakarų Europos pėstininkų karinė ginkluotė apėmė dvirankius artimosios kovos ginklus, lankus ir arbaletus.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
XIII a. Vakarų Europos pėstininko rekonstrukcija. Pėstininkai galėdavo būti apsaugoti žieduočio šarvų, tačiau dažniau apsaugai naudodavo tiesiog storos medžiagos pošarvį. Jie dėvėdavo atvirus šalmus arba žiedučio gobtuvus. Dažniausiai nenaudodavo skydo, neretai jų kojos ir rankos būdavo neapsaugotos. Paprastai pėstininkai naudodavo dvirankius artimosios kovos ginklus (kovos kirvius, ietis) ar šaunamuosius (lankus, arbaletus)
XIII-XIV a. Lietuvos raitininko karinė ginkluotė galėjo apimti Desiukiškių tipo kalaviją, žieduočio šarvus ir krūtinšarvį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 37
Raitininkas dėvi savo metui būdingus žieduočio šarvus ilgomis rankovėmis. Raitelio kojas taip pat saugo žieduočio kelnės, sustiprintos kelių apsaugomis. Karys vilki tunika su Lietuvos valdovų heraldine simbolika. Po tunika - /amelaro krūtinšarvis ar protobrigantina (kitokio tipo tam metui būdingas iš metalinių segmentų sudarytas krūtinšarvis). Prie krūtinšarvio pritvirtintos lapo formos pečių apsaugos. Rankoje raitininkas laiko pusantros rankos XIII-XIV a. Lietuvai būdingą Desiukiškių tipo kalaviją
Ginklai ir ypač šarvai buvo branginami, sugadinti perkalami, o didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 45
vo intensyviuose kovos veiksmuose. Todėl ginklai ir ypač šarvai buvo labai branginami, sugadinti perkalami. Didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas, po to, žinoma, viską reikėdavo grąžinti. Panaši praktika sutinkama to meto Kryžiuočių ordine.
XIV a. Europos karinėje ginkluotėje plito lakštiniai šarvai, tačiau dėl brangumo plačiai naudoti ir žieduočio šarvai.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 51
xiv a. Europoje įvyko proveržis ginkluotės, o ypač šarvų technologinėje raidoje. Ėmė masiškai plisti lakštiniai šarvai (monolitiškais plieno lakštais uždengiantys visą kūną. Tokie šarvai tapo vis patogesni ir vis labiau prieinami. Vis dėlto jie buvo labai brangūs, todėl ir toliau plačiai buvo naudojami žieduočio (grandijų ar grandininiai) šarvai. Svarbi bet kokių šarvų dalis buvo storos ir minkštos medžiagos pošarvis, kuris sugerdavo dalį priešininko smūgio jėgos.
Didesnė Lietuvos karinės ginkluotės dalis galėjo būti saugoma valstybės, išduodama kariams prieš operacijas ir po jų grąžinama.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 45
vo intensyviuose kovos veiksmuose. Todėl ginklai ir ypač šarvai buvo labai branginami, sugadinti perkalami. Didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas, po to, žinoma, viską reikėdavo grąžinti. Panaši praktika sutinkama to meto Kryžiuočių ordine.
Didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas, po to, žinoma, viską reikėdavo grąžinti.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 45
vo intensyviuose kovos veiksmuose. Todėl ginklai ir ypač šarvai buvo labai branginami, sugadinti perkalami. Didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas, po to, žinoma, viską reikėdavo grąžinti. Panaši praktika sutinkama to meto Kryžiuočių ordine.
Lietuvių karinę ginkluotę sudarė skydai, šalmai, ietys ir kardai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 145
Volinijos kunigaikštis Vasilkas Danieliui Romanaičiui pasiuntė grobį iš lietuvių žygio, būtent, arklių su balnais, skydų, šalmų. Vartojo lietuviai dar ietis ir kardus.