Iš lietuvių žygio grobio buvo arklių su balnais, skydų ir šalmų. Pilies gynėjai naudojo ietis, kalavijus ir kitokius ginklus. Senovės kariai nešiojo šikšninį diržą su vario grandimis arba sagtimis ir įvairią ginkluotę. Pėstieji daugiau kariavo rendėtais brūkliais. Šiame šaltinyje papildomai aprašoma XIII-XIV a. pėstininkų ir raitininkų apsauga bei puolamieji ginklai, šarvų ir ginklų branginimas bei valstybinio jų paskirstymo praktika.
Senovės kariai nešiojo šikšninį diržą su vario grandimis arba sagtimis ir įvairią ginkluotę.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
kurio galvočium^1202 apvožęs savo galvą ir veidą, paskui susiveržė su šikšniniu diržu, ant kurio tiek buvo vario grandžių arba sagčių antmautų, kiek buvo karėj neprietelių užmušęs; apsiavęs vyženomis^1203 ar kojenomis^1204 , sieksninį kardą ar mietinį kalaviją pašonėj lunkų strikiu^1205 pajuosęs, viena ranka turėdamos kestine^1206 ragotinę, taip vadinamą kartinį, ant kurio galo buvo landus ragas antmautas, nuo ko ir vadinos ragotine, kaipogi gilioj senovėj geležies nežinojo, todėl kirviai, bardišiai^1207 , kalavijai akmens ar uolos buvo; antroj rankoj turėjo turčią^1208 , arba skydą, kuria nuo neprietelių siūčiu dangstės, buvo ji pailguotinai apvali, jau ištašyta, jau iš žilvičių nupinta. Pirma pentinų nežinojo, bet, pradėję su vokiečių meldžionimis kariauti, įtiekė sau ir pentinus uolektinius, kuriuos šiandien dar gal rasti tos gadynės karės kapuose. Ant galo seidoką ir vylyčių kurvį^1209 į pečius įkabinęs, skraidė ant žirgo it paukštis neprietelių žvalgydamos.
XIII a. Vakarų Europos pėstininko rekonstrukcija. Pėstininkai galėdavo būti apsaugoti žieduočio šarvų, tačiau dažniau apsaugai naudodavo tiesiog storos medžiagos pošarvį. Jie dėvėdavo atvirus šalmus arba žiedučio gobtuvus. Dažniausiai nenaudodavo skydo, neretai jų kojos ir rankos būdavo neapsaugotos. Pa- prastai pėstininkai naudodavo dvirankius artimosios kovos ginklus (kovos kirvius, ietis) ar šaunamuosius (lankus, arbaletus)
Raitininkas dėvi savo metui būdingus žieduočio šarvus ilgomis rankovėmis. Raitelio kojas taip pat saugo žieduočio kelnės, sustiprintos kelių apsau- gomis. Karys vilki tunika su Lietuvos valdovų heral- dine simbolika. Po tunika - /amelaro krūtinšarvis ar protobrigantina (kitokio tipo tam metui būdingas iš metalinių segmentų sudarytas krūtinšarvis). Prie krūtinšarvio pritvirtintos lapo formos pečių apsaugos. Rankoje raitininkas laiko pusantros rankos XIII-XIV a. Lietuvai būdingą Desiukiškių tipo kalaviją
Ginklai ir ypač šarvai buvo branginami, sugadinti perkalami, o didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas.
vo intensyviuose kovos veiksmuose. Todėl ginklai ir ypač šarvai\nbuvo labai branginami, sugadinti perkalami. Didesnė dalis gin-\nkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš\noperacijas, po to, žinoma, viską reikėdavo grąžinti. Panaši prakti-\nka sutinkama to meto Kryžiuočių ordine.
xiv a. Europoje įvyko proveržis ginkluotės, o ypač šarvų technolo- ginėje raidoje. Ėmė masiškai plisti lakštiniai šarvai (monolitiškais plieno lakštais uždengiantys visą kūną. Tokie šarvai tapo vis pato- gesni ir vis labiau prieinami. Vis dėlto jie buvo labai brangūs, todėl ir toliau plačiai buvo naudojami žieduočio (grandijų ar grandini- niai) šarvai. Svarbi bet kokių šarvų dalis buvo storos ir minkštos medžiagos pošarvis, kuris sugerdavo dalį priešininko smūgio jėgos.