Santrauka
Iš lietuvių žygio grobio buvo arklių su balnais, skydų ir šalmų. Pilies gynėjai naudojo ietis, kalavijus ir kitokius ginklus. Senovės kariai nešiojo šikšninį diržą su vario grandimis arba sagtimis ir įvairią ginkluotę. Pėstieji daugiau kariavo rendėtais brūkliais. Šiame šaltinyje papildomai aprašoma XIII-XIV a. pėstininkų ir raitininkų apsauga bei puolamieji ginklai, šarvų ir ginklų branginimas bei valstybinio jų paskirstymo praktika.
Pavadinimai šaltiniuose
Nenurodyta
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Naudojimas
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Senovės kariai nešiojo šikšninį diržą su vario grandimis arba sagtimis ir įvairią ginkluotę. |
| t-002 Pėstųjų karinė ginkluotė apėmė rendėtus brūklius, kuriais jie daugiausia kariavo. |
| t-003 XIII a. Vakarų Europos pėstininkų karinė ginkluotė apėmė dvirankius artimosios kovos ginklus, lankus ir arbaletus. |
| t-004 XIII-XIV a. Lietuvos raitininko karinė ginkluotė galėjo apimti Desiukiškių tipo kalaviją, žieduočio šarvus ir krūtinšarvį. |
| t-005 Ginklai ir ypač šarvai buvo branginami, sugadinti perkalami, o didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas. |
| t-006 XIV a. Europos karinėje ginkluotėje plito lakštiniai šarvai, tačiau dėl brangumo plačiai naudoti ir žieduočio šarvai. |
| t-007 Didesnė Lietuvos karinės ginkluotės dalis galėjo būti saugoma valstybės, išduodama kariams prieš operacijas ir po jų grąžinama. |
| t-008 Lietuvių karinę ginkluotę sudarė skydai, šalmai, ietys ir kardai. |
| t-009 Didesnė dalis ginkluotės galėjo būti saugoma valstybės ir išdalinama kariams prieš operacijas, po to, žinoma, viską reikėdavo grąžinti. |