Tai istorijos objektas, siejamas su ginklais, skydais, šarvais ir šaudymo reikmenimis. XVI amžiuje, iki 1565 metų, Žygimanto Augusto lėšomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gaminti ginklai ir amunicija buvo paliekami Vilniuje, o dalis jų siunčiama į kitas pilis. Šis faktas rodo Vilniaus vaidmenį kaip svarbų ginkluotės gamybos, kaupimo ir paskirstymo centrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinę reikšmę turėjo vertingiausi pabūklai: keturios didžiosios akmenų patrankos vadinosi Elgeta, Vytautas, Boba ir Augustas. Ant ginklų būdavo iškalamos lotyniškos eilutės, šlovinančios jų galią, o vienas Vytautu pavadintas pabūklas skelbė drebinantis bokštus ir griaunantis sienas; ginklai minimi ir XIV amžiaus pabaigos Kęstučio laidotuvių Vilniuje aprašyme, kur kartu su palaikais buvo sudeginti jo ginklai.
Gaminti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žygimanto Augusto lėšomis iki 1565 metų.
Šaltinyje, cituojant Lukašą Golembiovskį, aprašoma 1565 metų rankraščio medžiaga; dalis Vilniuje pagamintų ginklų ir amunicijos buvo palikta Vilniuje, kita dalis išsiųsta į kitas pilis.
Iki 1565 metų Žygimanto Augusto lėšomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gaminti ginklai ir amunicija buvo paliekami Vilniuje ir siunčiami į kitas pilis.
## Puslapis 328 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS IV GINKLAI IR SPROGMENYS, ASMENIŠKOMIS JO KARALIŠKOSIOS DIDENYBĖS LĖŠOMIS PAGAMINTI VILNIUJE IR IŠSIUNTINĖTI I PASIENIO PILIS 1565 METŲ 39 LAPŲ RANKRAŠTIS (Iš Pulavų bibliotekos rankraščių) Taip šio rankraščio turinį jo pradžioje aprašė Pulavų bibliotekos prižiūrėtojas Lukašas Golembiovskis: „Šis rankraštis, perrašytas iš originalo, esančio Stokholme, ten lankantis V. Bernackiui, detalizuoja įvairių rūšių ginklus ir amuniciją, Žygimanto Augusto lėšomis gamintus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iki 1565 metų ir, dalį palikus Vilniuje, išsiuntinėtus po kitas pilis". - Čia pridedama lentelė, paimta iš tos pačios knygos, geriausiai visa tai paaiškina. Iš jos pateikiame tik bendrą sumą ir pilių pavadinimus.
Bent jau vertingiausi ginklai (toliau rašo Golembiovskis) turėjo savo vardus, pvz., 4 didžiosios akmenų patrankos vadinosi: Elgeta, Vytautas, Boba, Augustas, o etmono ginkluotėje dvi labiausiai pasižymėjusias patrankas vadino - Žygimantu Senuoju ir Žygimantu Augustu. Ant kiekvieno ginklo paprastai būdavo dvi lotyniškos eilutės, apibūdinančios neapsakomus tų pabūklų žygdarbius. Čia pacituosiu užrašą to, kuris pagerbtas Vytauto vardu: Sum Vitoldus ego, Witoldi ex nomine dictus, Concutio turres, maenia sterno, cavel [Aš Vytautas esu, Vytautu mane vadina, Drebinu bokštus, sienas griaunu - saugokis!] Mes čia pateiksime iš paties rankraščio daugiau tokių įrašų: 313 ## Puslapis 330 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Elgeta Quos gemitus noster non flectit; fulmina flectent.
37 Vygandas savo kronikoje, p. 298, apud V o i g t, V, 372, aprašinėdamas Kęstučio laidotuves Vilniuje, kur kartu su palaikais buvo sudeginti jo rūbai, ginklai, žirgai, medžiokliniai šunys ir paukščiai, prietaringai priduria, kad to deginimo metu stebuklingu būdu žemėje atsivėrusi tokio gylio kiaurymė, jog vienas žmogus galėjęs tilpti, ir įtraukė Kęstučio pelenus, ką regėjusi daugybė žmonių. Et duxit (Skirgajłło) eum (Kejstuta) in Wiliam ubi in cinerem est redactus. Et miraculose in terra vorago visa profunda in longitudinem unius viri et medii, absorbens cineres, quod a multis visum est, et nemo vitam de astantibus emendavit(?) equi, vestimenta, arma etc. omnia fuerunt incinerata, aves atque canes venatici cum eo incinerantur [Ir pargabeno Skirgaila jį (Kęstutį) į Vilnių, kur buvo pelenais paverstas. Ir stebuklingai žemėje ertmė, gili, matoma, vieno vyro ilgio pločio, prasivėrė, prarydama pelenus, ką daugelis matė ir ne vienas iš dalyvavusių gyvenimą pataisė?; žirgai, drabužiai, ginklai ir kt. - viskas buvo sudeginta: medžiokliniai paukščiai ir šunys su juo sudeginti].
Pakeliui viską versdama pelenais, kryžiuočių kariauna puolėsi Bisenės pilies link, pasiryžusi užimti ją šturmu, ir jau vėlų vakarą imta pulti. Įgula gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi naujoms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduodami, kad sutiksią paklusti Ordinui.
Taip atrodė mūsų artilerija (baigia Golembiovskis, išvardinęs ginklus ir pilis) tik Lietuvos provincijoje. Čia tektų pridurti, kad kaip tik kitose tvirtovėse tikriausiai būta ir senesnių pabūklų. Čia išvardyti tik tie, kurie buvo naujai pagaminti ir ten išsiuntinėti. Pradėta dažniau naudoti muškietas, dažnai minimas muškietininkas Gotardas. Jam turėjo sektis gaminti šį ginklą. Kiek gi apginkluotų vietų, kokias puikias karines amunicijos atsargas paliko mums paskutinysis iš mūsų taip vertai mylėtos giminės. Smulkiausias detales praleidau, nes ir taip jau nemažai skirsnių. Parako gaminta trijų rūšių: patrankų, arkebuzų ir muškietų. Kulkos minimos švininės, geležinės ir akmeninės. Daugeliui pilių, siųsdami patrankas, ginklus ir kulkas, pridėdavę ir jų liejimo formas bei daugybę įrangos, reikalingos apkasams daryti.
Gaisro atveju kiekvienas miestietis privalėjo skubėti prie ugnies, o burmistrai - vadovauti gesinimui. Atrodo, kad kiekvienas jų miestui ginti privalėjo turėti šarvus, muškietą ir ragotinę, o miesto taryba - stebėti, kad bendromis lėšomis išlaikomos patrankos ir arkebuzos būtų gerai prižiūrimos. Miesto sargyba ir policija, laikinai priklausiusi pilies tarnybai, dar pagal Vladislovo Jogailos potvarkį, po to, kai miestą apjuosė mūrine siena, buvo sugrąžinta magistratui - karaliaus Žygimanto 1522 metų įsakymu. Magistratas, Krokuvos miesto pavyzdžiu, turėjo išlaikyti 24 įprastinės ginkluotės sargybinius, kad tvarkos mieste būtų žiūrima dieną ir naktį.