t-001vidutinis
Narbutas pasakoja, kad saulės garbintojai ypač garbino didžiulį geležinį kūjį.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Keliaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino didžiulį geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškiąs tas garbinimas, atsakė, kad seniau ištisus mėnesius nematydavo saulės, kadangi vienas galingas karalius pagrobęs ją laikė uždarytą tvirtame bokšte; tuomet vienas milžinas išgelbėjo saulę, šiuo didžiuliu kūju sudaužydamas bokštą ir išvaduotą saulę sugrągaikštystė, o kadangi Gardino pavietas priklausė Trakų kunigaikštystei, kuri buvo laikoma žemaitiška, tai jis turėjo apaštalauti Gardino paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų. Palyginus su Šrioku (cituota vieta) ir su žinia, paskelbta leidinyje „Znicz“ (1835.- P. 34), paaiškėja, kad čia pakartojamas to Jeronimo pasakojimas popiežiui Enėjui Silvijui, arba Pijui II, ir 1432-1439 metais vykusio Bazelio bažnytinio susirinkimo šventiesiems tėvams, kuriuo jis atsiskaitė apie savo apaštalavimą Lietuvoje 1392 arba 1393 metais. Po Bazelio susirinkimo jis dar gyveno kažkokioje Kartuzijoje prie Reino. Apie kitą Jeronimą Prahiškį kalbėjome anksčiau. 454 žindamas pasauliui; todėl vertas garbinti įrankis, kuris padėjo mirtingiesiems atgauti šviesą