t-001vidutinis
Narbutas pasakoja, kad saulės garbintojai ypač garbino didžiulį geležinį kūjį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 453-454
Ke liaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino didžiulį geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškiąs tas garbini mas, atsakė, kad seniau ištisus mėnesius nematydavo saulės, kadangi vienas galingas karalius pagrobęs ją laikė uždarytą tvirtame bokšte; tuomet vienas milžinas išgelbėjo saulę, šiuo didžiuliu kūju sudaužydamas bokštą ir išvaduotą saulę sugrą gaikštystė, o kadangi Gardino pavietas priklausė Trakų kunigaikš tystei, kuri buvo laikoma žemaitiška, tai jis turėjo apaštalauti Gardi no paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų. Palyginus su Šrioku (cituo ta vieta) ir su žinia, paskelbta leidinyje „Znicz“ (1835.- P. 34), pa aiškėja, kad čia pakartojamas to Jeronimo pasakojimas popiežiui Enėjui Silvijui, arba Pijui II, ir 1432-1439 metais vykusio Bazelio bažnytinio susirinkimo šventiesiems tėvams, kuriuo jis atsiskaitė apie savo apaštalavimą Lietuvoje 1392 arba 1393 metais. Po Bazelio susirinkimo jis dar gyveno kažkokioje Kartuzijoje prie Reino. Apie kitą Jeronimą Prahiškį kalbėjome anksčiau. 454 žindamas pasauliui; todėl vertas garbinti įrankis, kuris padėjo mirtingiesiems atgauti šviesą