Tris dievų stabai buvo įstatyti ąžuolo uoksuose.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 239
Žaliajame pagiry stovėjęs ąžuolas, kursai savo amžium, aukštybe ir platybe visų girių medžius pranokęs; tenai liepęs kūrėjų kūrėjas Brutenis svietui sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: „Dievai mūsų maloningi nuo šiol tarp jūsų gyvens, kurie šį ąžuolą paskyrė sau už buveinę.“ Ant tų žodžių nudengęs jis tris dievų stabus, uoksuose to ąžuolo įstatytus, kaip viršiau regėjom; svietas tuo būk prasidžiugęs ir stebėjęs, nesgi iki šiolei svietas meldęs dievus, veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar išvydęs jų veidus.
Per metines viešas aukas žmonės meldėsi prie šėtroje stovinčio aukuro ir dievo stabo.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 199
Išeiginėse aukose, beje, ant metinių viešių, arba švenčių, aukavo viršaitis ar viršininkas vaideliotų, arba žynių, susirinkus taip pat svietui vienos apygardos į pašėtrį po visų dideliuoju ąžuolu, kame šventa ugnis kūrinos. Viršaitis, paėmęs duonos šmotelį ant torieliaus^949 ir midaus kaušą ar taurę ir tuo nešinas, tris kartus apėjo apie stalą ir tenai padėjo duoną ir taurę. Tad prie aukuro ir stabo, šėtre stovinčio, meldės, pakaitomis su svietu giedodamas, kaip viršiau regėjom.
Luno Heliogabalo stabas, Aurelijus Antonino pastatytas Romos Kapitolijuje, buvo didžiulis juodas akmuo, laikytas iš dangaus nukritusiu meteoritu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Luno Heliogabalo stabas, kurį Aurelijus Antoninas pastatė Romoje, ant Kapitolijaus kalno, buvo didžiulis juodas akmuo, apie kurį manyta, kad jis nukritęs iš dangaus (akmuo - meteoritas). Vėlgi buvo dievybių, kurioms nekūrė nei stabų, nei atvaizdų; dažnai dievo vardas, parašytas ant lentos arba iškaltas akmenyje, atstodavo jų atvaizdą. Kartais adoracijos objektas būdavo austinė uždanga, pakabinta šventykloje priešais kokį nors sienos įdubimą; dažniausiai tai būdavo slaptosiose šventyklose.
Narbutas rašė, kad Lietuvai priimant krikščionybę dievų stabai buvo labiausiai naikinami, ypač kryžiuočių ir kalavijuočių riterių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 259
Šios rūšies paminklai buvo labiausiai naikinami Lietuvai priimant krikščionių tikėjimą; ypač atvertėjai - kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai griovė, naikino, skandino viską, kas tik nors kiek buvo susiję su stabmeldiškųjų dievų vaizdavimu. Mūsų upės, ežerai ir pelkės ne vienoje vietoje slepia dievų stabus iš akmens ir metalo. Prilvico stabai saugomi Raceburgo bibliotekoje ir Naujajame Brandenburge, Sponholco kabinete**.
Narbutas spėjo, kad minėtame panteone galėjo būti dievų stabų rinkinys, nors smulkmenų apie jį neturėta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 274
273 ## Puslapis 273 įtvirtinimai18. Kalnas, arba Kolnas; etimologinė Kol prasmė kalnas, iškili vieta. Tačiau smulkmenų apie tą panteoną neturime; reikėtų manyti, kad jame turėjo būti stabų rinkinys.
Narbutas teigė, kad tikėjimo vadovai veikė visuomenę nešiodamiesi Pokliaus stabuką ir pranašaudami dievų bausmes bei dovanas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 289
Politinė padėtis jau buvo nepalanki senajai religinei santvarkai, todėl tikėjimo galvos autoritetas pamažu turėjo silpnėti15. Vis dėlto jie darė didelę įtaką visuomenės mąstymui - ar tai nešiodamiesi užantyje baisios išvaizdos Pokliaus stabuką, ar tai pranašaudami baisius dalykus, bausmes ir dovanas, kurias galį atsiųsti dievai, su kuriais jie kuo artimiausiai bendraują; pagaliau įtikinėdami žmones, kad mirusiųjų vėlės galinčios pasirodyti, ir kitokiais panašiais prasimanymais. Mat sumanęs 14 Schütz.
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 243
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju kunigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pačiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė statula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.
Tačiau vėlesniais stabmeldiškosios Lietuvos laikais tas au toritetas smarkiai sukasdieniškėjo ir, kaip liudija kai kurie is torijos paminklai, vyriausiasis žynys ėmė dažniau rodytis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 289
Pasak neseniai rastų istorijos šaltinių, vyriausiojo žynio autoritetas prūsams buvo toks didis, kad žynys labai retai leisdavo sau viešai pasirodyti; nebent žymiausiems asmenims leisdavo pasikalbėti su juo akis į akį. Retas buvo bajoras, kuriam būtų tekusi laimė bent kartą gyvenime išvysti jį patį. O savo sprendimus jis pranešdavo per pasiuntinius. Tačiau vėlesniais stabmeldiškosios Lietuvos laikais tas autoritetas smarkiai sukasdieniškėjo ir, kaip liudija kai kurie istorijos paminklai, vyriausiasis žynys ėmė dažniau rodytis.