Šventaragio slėnyje buvęs aukuras buvo skirtas mirusiųjų kūnams deginti pagal lietuvių pagonių papročius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 34
Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy riausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri mosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų. Tas slėnis, vadintas Šventaragio, buvo skirtas aukurui, ant kurio pagal lietuvių pagonių papročius degin davo mirusiųjų kūnus; ant jų ne kartą iškilmingai būdavo atiduoti ugniai Lietuvos kunigaikščių palaikai kartu su išti kimu tarnu, šunimis ir žirgu, išbandytu mūšiuose7.
Lotyniškas žodis „rogus“ reiškė aukurą, skirtą mirusiųjų kūnams deginti ir laidoti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 35
Tačiau Vilniaus istorija prasideda tik 1321 metais, kai Gediminas, Vytenio įpėdinis, Lietuvos ir Rusios valdovas, torių. Juk lotynų kalba Rogum v. Ro gus, reiškia Aukurą, vietą deginti ir laidoti mirusiųjų kūnams. Betgi lie tuviai nemokėjo lotyniškai.
Pasak legendos, Birutė pasitraukė nuo dievų aukuro į šeimos židinį ir išaugino Vytautą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 24
Ir ta lietuvė, kuri, anot legendos, turėjusi visą amžių\ntarnauti dievams, pasitraukusi nuo jų aukuro į šeimos židinį,\nišaugino Lietuvai nemažame savo vaikų būryje didelį vyrą —\nVytautą. Negalima ginčyti istorikų nuomonės, kad Birutė esan\nti ne visų Kęstučio vaikų motina.
Narbutas aukurą aprašo kaip pakilesnę vietą atviroje aikštėje, miškuose arba bestogėje šventykloje su pusės žmogaus ūgio ugniaviete.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Aukurai, ragai (Roha)21 2\nSenovės žmonių aukurai - tai tam tikro aukščio pakiles\nnės vietos atviroje aikštėje, miškuose arba šventykloje, netu\nrinčioje stogo; šiame paaukštėjime, atstojančiame pakopas, bu\nvo pusės žmogaus ūgio ugniavietė. Kunigai, stovėdami ant pa\nkopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, grai\nkai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus\nskyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo pa\nprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus\nkai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų dievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų\ndievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“. Apie panašų\ndeivės Velionos aukurą kalbėsime straipsnyje „Kapai“. Dievo\nPerkūno šventyklos aukurą aprašysime straipsnyje „Šventyk\nlos“.