daiktas

Amžinosios ugnies aukuras, malkos ir pelenai

4 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 4 teiginiai ir visi 4 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas rašo, kad žinyčios aukuro pelenams buvo priskiriama gydomoji galia, o žyniai iš jų burdavo.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 226

Istoriniai padavimai skelbia, kad lie­\ntuviai XIV amžiuje šventuosius židinius slėpė ir dangstė ne­\nprieinamuose miškuose, idant išsaugotų ugnį, nes manė, jog,\njai užgesus, tautai gresia pražūtis. Ji buvo garbinama su dide­\nlėmis pamaldomis, iš jos buvo imami nuodėguliai svarbiau­\nsioms aukoms deginti ir laidotuvių laužams. Žinyčios aukuro\npelenai turėjo gydomąją galią. Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .
t-002vidutinis

Narbutas aprašo apeigą, kai užsitęsus ligai iš Amžinosios ugnies aukuro atnešti pelenai buvo naudojami ligai išginti.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 295

Šis iš pradžių nu­\nramindavo ligonį, tikindamas, kad jeigu dievai lėmę jam mir­\nti, tai rasiąs pas juos laimingą gyvenimą. Jeigu liga užtrukdavo\ndaugiau nei keturis mėnesius, ligonis darydavo kokius nors\napžadus, įsipareigodamas dievams juos įvykdyti, kai tik pa­\nsveiks, tačiau jeigu ir tai nepadėdavo, būdavo griebiamasi pas­\nkutinio vaisto, tai yra atnešdavo pelenų iš Amžinosios ugnies\naukuro ir juos su visokiomis apeigomis panaudodavo ligai iš­\nginti“25.\nKiekviena žymesnė gyvenvietė turėjo savo vaidilas.
t-003vidutinis

Narbutas nuolatinės aukos esme laikė niekad negęstančios ugnies kurstymą Praurimės, Kurko, Perkūno ir Amžinosios ugnies aukuruose.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 314

7. N uolatinė auka. Jos esmė buvo visados degančios ir niekad negęstančios ugnies kurstymas Praurimės, Kurko, Perkūno ir Amžinosios ugnies aukuruose; tą ugnį prižiūrė­ jo tam tikri žyniai ir žynės. Tam buvo deginamos ąžuolinės malkos iš šventų miškelių, sakai, riebalai. Tam tikromis va­ landomis ir skambant tam tikriems instrumentams buvo meldžiamasi.
t-004vidutinis

Narbutas teigia, kad dievo Perkūno šventykloje, senovės Romovėje, švento jo ąžuolo ir žymiausių dievų stabų akivaizdoje stovėjo auku ras su Amžinąja ugnimi, kurstoma ąžuolinėmis malkomis, ku ri degė prižiūrima paties vyriausiojo žynio.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 225-226

3. Dievo Perkūno šventykloje, senovės Romovėje, švento­\njo ąžuolo ir žymiausių dievų stabų akivaizdoje stovėjo auku­\nras su Amžinąja ugnimi, kurstoma ąžuolinėmis malkomis, ku­\nri degė prižiūrima paties vyriausiojo žynio. Iš pavasario būda­\nvo paruošiama dvylika ąžuolinių malkų stirtų, sukraunamų prie\nšventyklos. Vienos stirtos turėjo pakakti mėnesiui.