Narbutas aprašo apeigą, kai užsitęsus ligai iš Amžinosios ugnies aukuro atnešti pelenai buvo naudojami ligai išginti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 295
Šis iš pradžių nuramindavo ligonį, tikindamas, kad jeigu dievai lėmę jam mirti, tai rasiąs pas juos laimingą gyvenimą. Jeigu liga užtrukdavo daugiau nei keturis mėnesius, ligonis darydavo kokius nors apžadus, įsipareigodamas dievams juos įvykdyti, kai tik pasveiks, tačiau jeigu ir tai nepadėdavo, būdavo griebiamasi paskutinio vaisto, tai yra atnešdavo pelenų iš Amžinosios ugnies aukuro ir juos su visokiomis apeigomis panaudodavo ligai išginti“25. Kiekviena žymesnė gyvenvietė turėjo savo vaidilas.
Narbutas nuolatinės aukos esme laikė niekad negęstančios ugnies kurstymą Praurimės, Kurko, Perkūno ir Amžinosios ugnies aukuruose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 314
7. N uolatinė auka. Jos esmė buvo visados degančios ir niekad negęstančios ugnies kurstymas Praurimės, Kurko, Perkūno ir Amžinosios ugnies aukuruose; tą ugnį prižiūrėjo tam tikri žyniai ir žynės. Tam buvo deginamos ąžuolinės malkos iš šventų miškelių, sakai, riebalai. Tam tikromis valandomis ir skambant tam tikriems instrumentams buvo meldžiamasi.
Narbutas teigia, kad dievo Perkūno šventykloje, senovės Romovėje, švento jo ąžuolo ir žymiausių dievų stabų akivaizdoje stovėjo auku ras su Amžinąja ugnimi, kurstoma ąžuolinėmis malkomis, ku ri degė prižiūrima paties vyriausiojo žynio.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas rašo, kad žinyčios aukuro pelenams buvo priskiriama gydomoji galia, o žyniai iš jų burdavo.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.