daiktas

Amžinosios ugnies aukuras, ąžuolinės malkos ir pelenai

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Amžinosios ugnies aukurą Narbutas vaizduoja stovėjus Perkūno šventykloje Romovėje ir buvus kūrenamą ąžuolinėmis malkomis.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 225-226

3. Dievo Perkūno šventykloje, senovės Romovėje, švento\njo ąžuolo ir žymiausių dievų stabų akivaizdoje stovėjo auku\nras su Amžinąja ugnimi, kurstoma ąžuolinėmis malkomis, ku\nri degė prižiūrima paties vyriausiojo žynio. Iš pavasario būda\nvo paruošiama dvylika ąžuolinių malkų stirtų, sukraunamų prie\nšventyklos. Vienos stirtos turėjo pakakti mėnesiui.

t-002vidutinis

Narbutas rašo, kad žinyčios aukuro pelenams buvo priskiriama gydomoji galia, o žyniai iš jų burdavo.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 226

Istoriniai padavimai skelbia, kad lie\ntuviai XIV amžiuje šventuosius židinius slėpė ir dangstė ne\nprieinamuose miškuose, idant išsaugotų ugnį, nes manė, jog,\njai užgesus, tautai gresia pražūtis. Ji buvo garbinama su dide\nlėmis pamaldomis, iš jos buvo imami nuodėguliai svarbiau\nsioms aukoms deginti ir laidotuvių laužams. Žinyčios aukuro\npelenai turėjo gydomąją galią. Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .