Amžinosios ugnies aukuras, ąžuolinės malkos ir pelenai

Santrauka

Amžinosios ugnies aukurą Narbutas vaizduoja stovėjus Perkūno šventykloje Romovėje ir buvus kūrenamą ąžuolinėmis malkomis. Narbutas rašo, kad žinyčios aukuro pelenams buvo priskiriama gydomoji galia, o žyniai iš jų burdavo.

Pavadinimai šaltiniuose

Nenurodyta

Laikotarpis ir datos

Nenurodyta

Kas tai

Nenurodyta

Naudojimas

Nenurodyta

Kontekstas

Nenurodyta

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-001 Amžinosios ugnies aukurą Narbutas vaizduoja stovėjus Perkūno šventykloje Romovėje ir buvus kūrenamą ąžuolinėmis malkomis. global_id t-189718		c-001
t-002 Narbutas rašo, kad žinyčios aukuro pelenams buvo priskiriama gydomoji galia, o žyniai iš jų burdavo. global_id t-189719		c-002

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Santrauka: Narbutas rašo, kad žinyčios aukuro pelenams buvo priskiriama gydomoji galia, o žyniai iš jų burdavo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Istoriniai padavimai skelbia, kad lie­ tuviai XIV amžiuje šventuosius židinius slėpė ir dangstė ne­ prieinamuose miškuose, idant išsaugotų ugnį, nes manė, jog, jai užgesus, tautai gresia pražūtis. Ji buvo garbinama su dide­ lėmis pamaldomis, iš jos buvo imami nuodėguliai svarbiau­ sioms aukoms deginti ir laidotuvių laužams. Žinyčios aukuro pelenai turėjo gydomąją galią. Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino .

patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai