Narbutas aiškina, kad alus senovės lietuviams buvo svarbiausias svaiginamasis gėrimas ir įėjo į slapiasias aukas arba vaišes. Narbutas nurodo, kad duona ir alus buvo visų aukų pagrindas, naudojamas sutinkant ar išleidžiant svečius ir apeigose. Įvairiai ruošiant javus, lengva ap tikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui per ėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas.
Tą patį dalyką plačiai dėstė mokslininkai Van-Dalė (Van-Dale)lr taip pat grobiantis iš jo Fontenelis (Fontenete), kurio vertimą turime gimtąja kalba. IV skyrius APIE AUKAS Šventieji gėrimai Alus (Alus) senovės lietuviams visuomet buvo pirmutinis ir mėgstamiausias svaiginamasis gėrimas; jis įeidavo į slapiąsias aukas arba vaišes. Todėl reikia panagrinėti jo mitologinę kilme.
Tačiau visų aukų pagrindas buvo duona ir alus. Ar sutinkant ką nors, ar išleidžiant, duoną ir alų aukodavo namų dievams ir vaišindavo jais svečią. Atnašaujant mažą auką namiškių susibūrime arba ant aukuro, kai būdavo atliekamos kokios nors apeigos, be duonos ir alaus nebūdavo galima apsieiti.
Įvairiai ruošiant javus, lengva ap tikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui per ėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas.
Įvairiai ruošiant javus, lengva aptikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui perėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas. Iš tikrųjų turime įrodymų, kad mūsų šiaurės šalių gyventojai alaus darymo būdą žinojo nuo seniausių laikų. Tuo klausimu išsamiai įtikina Cackis1. Skandinavai ir jų giminaičiai germanai tą gėrimą vadino A e l, Al, rusinai - Ohij1 2, lietuviai vadina alumi (Alaus), prūsai Alus, latviai Alius.