Narbutas aiškina, kad alus senovės lietuviams buvo svarbiausias svaiginamasis gėrimas ir įėjo į slapiasias aukas arba vaišes. Narbutas nurodo, kad duona ir alus buvo visų aukų pagrindas, naudojamas sutinkant ar išleidžiant svečius ir apeigose. Įvairiai ruošiant javus, lengva ap tikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui per ėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas.
Tą\npatį dalyką plačiai dėstė mokslininkai Van-Dalė (Van-Dale)lr\ntaip pat grobiantis iš jo Fontenelis (Fontenete), kurio vertimą\nturime gimtąja kalba.\nIV\nskyrius\nAPIE AUKAS\nŠventieji gėrimai\nAlus (Alus) senovės lietuviams visuomet buvo pirmutinis\nir mėgstamiausias svaiginamasis gėrimas; jis įeidavo į slapią\nsias aukas arba vaišes. Todėl reikia panagrinėti jo mitologinę\nkilme.
Tačiau visų aukų pagrindas buvo duona ir alus. Ar sutinkant ką nors, ar išleidžiant, duoną ir alų aukodavo namų dievams ir vaišindavo jais svečią. Atnašau jant mažą auką namiškių susibūrime arba ant aukuro, kai bū davo atliekamos kokios nors apeigos, be duonos ir alaus ne būdavo galima apsieiti.
Įvairiai ruošiant javus, lengva ap tikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui per ėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas.
Įvairiai ruošiant javus, lengva ap tikti salyklo darymo būdą, ar tai atsitiktinai sudygus grūdams, ar dirbtinai juos sudaiginus, o iš jų padarytam nuovirui per ėjus fermentaciją, alus jau ir gatavas. Iš tikrųjų turime įrody mų, kad mūsų šiaurės šalių gyventojai alaus darymo būdą ži nojo nuo seniausių laikų. Tuo klausimu išsamiai įtikina Cac- kis1. Skandinavai ir jų giminaičiai germanai tą gėrimą vadino A e l, Al, rusinai - Ohij1 2, lietuviai vadina alumi (Alaus), prūsai - Alus, latviai Alius.