Narbutas rėmėsi Čackiu, aiškindamas, kad XVI a. Lietuvoje esą būdavo randama daugiausia raganų. Narbutas klaidinga vadino Čackio nuomonę, kad lietuviai germanų pavyzdžiu laiką skaičiavę naktimis, o ne dienomis. Narbutas Čackio veikalą „Apie teises“ nurodė kaip šaltinį istorijos duomenims apie kitų tautų antspaudus ir herbus.
Kuo daugiau tikėta jų buvimu, tuo labiau artėjo lietuvių stabmeldystės žlugimas ir tuo daugiau svetimų prietarų perimdavo žmonės. O XVI amžiuje, kaip moksliškai įrodo Čackis36, kai tamsumas ėmė vyrauti tautos švietime, daugiausia raganų būdavo randama Lietuvoje. Tačiau senieji liaudies padavimai tas senes paprastai kildina iš Lietuvos Rusios, o vietinių nepripažįsta, jog šitiek daug moka.
Sulaužęs priesaiką, kuri rėmėsi tautiniais papročiais, faktiškai būdavo prakeiktas ir negalėjo gyventi ilgiau kaip metus. V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyzdžiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dainoje.
5 Istorijos duomenų apie kitų tautų antspaudus ir herbus skaitytojas ras Čackio veikale „Apie teises“ (t. I. - P. 71. - Prierašas nr. 347), taip pat J. B. Rakoveckio išleistoje „Rusų tiesoje“ (Prawda Ruska. T. II.-S . 10)**.
Sis autorius turėjo dvi paprastų gyventojų dainas, vieną lietuvių, kitą žemaičių dialektu, atrastas Neliubovičiaus; iš jų jis įsitikino, jog lietuvių padavimai susiję su skandinaviškais. 3 Sax. Gramm, I. s. c. Man pačiam pasisekė aptikti lietuvių pasakojimą apie vieną žmogžudį ir burtininką Antavilio vardu; jį nukovė kažkoks didvyris įvyniota į burę ietimi.
Buvo aukų, kurias atnašaujant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*. Kiekviena auka rėmėsi bendromis visų dalyvaujančiųjų vaišėmis, todėl tas, kuris nevalgydavo aukos, savo buvimu ją teršė.
Istorikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio. Joje buvusios trys figūros, pavaizduotos iki juosmens - Patrimpas, ar Atrimpas, gražiaveidis jaunikaitis be barzdos ir ūsų, su varpų vainiku. Viduryje buvo Perkūnas - vidutinio amžiaus, barzda ir plaukai garbiniuoti, juodi, aplink galvą buvo ugnies spindulių vainikas, veidas ugninės - raudonos - spalvos, išpūtęs ir piktas, žiūrėjo į Atrimpą su pykčiu, o tas tarytum šypsojęsis.