Dusburgietis rašo, kad prūsai dievino griaustinį (pro deo coluerunt [...] tonitrua). XVI a. 1-oje pusėje S. Grunau rašė, jog Romovėje resp. Romuvoje augęs milžiniškas ąžuolas, kurio kamienas buvęs padalytas į tris lygias dalis, kiekvienoje jų — iškirstas langas ar uoksas, juose stovėję dievų trejybės stabai; Perkūno, Patulo ir Patrimpo.
Senojoje, ikikryžiuotiškojo laikotarpio prūsų teisėje, vad. Brutenio—Videvučio (dėl vardo žr. Būga K. 1, p. 187—189) įstatyme, pabrėžiama, kad niekas nesikreiptų į mūsų dievus be Krivio (Grunau ir vėlesni autoriai vadina jį Krivių Krivaičiu — manyta, kad šis dvigubas vardas atsirado dirbtinai; dabar galvojama, kad dvigubas vardas priklausė dviem minėtiems broliams — dvyniams, kurių vienas — vadas, kitas — žynys — Grunau S., Preussische Chronik, 1, p. 69; Būga K., 1, p. 173; Топоров B. H., Vilnius..., p. 63— tikinčiųjų bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje.
XVI a. pirmoje pusėje S. Grunau rašė, kad Romovėje arba Romuvoje augo milžiniškas ąžuolas, kurio trijose dalyse buvo Perkūno, Patulo ir Patrimpo stabai.
Dusburgietis rašo, kad prūsai dievino griaustinį (pro deo coluerunt [...] tonitrua). XVI a. 1-oje pusėje S. Grunau rašė, jog Romovėje resp. Romuvoje augęs milžiniškas ąžuolas, kurio kamienas buvęs padalytas į tris lygias dalis, kiekvienoje jų — iškirstas langas ar uoksas, juose stovėję dievų trejybės stabai; Perkūno, Patulo ir Patrimpo.