Dusburgietis rašo, kad prūsai dievino griaustinį (pro deo coluerunt [...] tonitrua). XVI a. 1-oje pusėje S. Grunau rašė, jog Romovėje resp. Romuvoje augęs milžiniškas ąžuolas, kurio kamienas buvęs padalytas į tris lygias dalis, kiekvienoje jų — iškirstas langas ar uoksas, juose stovėję dievų trejybės stabai; Perkūno, Patulo ir Patrimpo.
Senojoje, ikikryžiuotiškojo laikotarpio prūsų teisėje, vad. Brutenio—Videvučio (dėl vardo žr. Būga K. 1, p. 187—189) įstatyme, pabrėžiama, kad niekas nesikreiptų į mūsų dievus be Krivio (Grunau ir vėlesni autoriai vadina jį Krivių Krivaičiu — manyta, kad šis dvigubas vardas atsirado dirbtinai; dabar galvojama, kad dvigubas vardas priklausė dviem minėtiems broliams — dvyniams, kurių vienas — vadas, kitas — žynys — Grunau S., Preussische Chronik, 1, p. 69; Būga K., 1, p. 173; Топоров B. H., Vilnius..., p. 63— tikinčiųjų bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje.