S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 112
Vilniuje ši knyga, kurios autorius tais pat metais \nbuvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu (Vatikano patvir-\ntintas po metų), išėjo lietuviškai-žemaitiškai nustebindama visus, kad \nparašyta ne lenkiškai, kaip buvo įprasta. Romantikas S. Daukantas savo \nveikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – \npraktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo \neuropietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas.
S. Daukantas atsiuntė Teodorui Narbutui Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 13
Pradžia jau buvo padaryta:\nišleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vi-\njūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių ge\nnealogijų rinkinį. Bet istorijos šaltinių leidimas nejudėjo iš vie\ntos. Nusivylęs T. Narbutu ir negavęs jam nusiųsto „Herbyno“,\nS. Daukantas nutraukė su juo santykius.
S. Daukantas „Darbų“ pratarmėje rašė, kad kūrinį skyrė ne mokytiems vyrams, o motinoms, pasakojančioms vaikams apie protėvius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 51
Galbūt geriausiai šį faktą paaiškintų paties\nS. Daukanto „Darbų“ pratarmės žodžiai: „<...> aš ne dėl mo\nkytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba\nsavo vaikams darbus jų bočių prabočių papasakoti, o be raštų\ndaug kartų apsirinka“12.
Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemai- tijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryp- tingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi). Ši grupelė ir lai- koma etninių lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio pradininkais.
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais. Vėliau S. Daukantas persikėlė į Sankt Peterburgą, įsidar- bino Rusijos valstybės Senato archyve, kad galėtų prieiti prie ten saugomų Lietuvos istorijos dokumentų, parašė lietuvių kalba dar dvi dideles Lietu- vos istorijos knygas, išleido plačią beletrizuotą etninių lietuvių kultūros studiją „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“, seriją švietėjiškų, Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850 m.
Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemai čių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių tautos istoriją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 9
Iš tiesų, nors susidomėjimas Lietuvos praeitimi buvo didelis, bet veikalų, atspindinčių krašto istoriją nuo seniausių laikų, nebu vo. Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemai čių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių tautos istoriją. Ilgas paruošiamasis darbas - istorinių šaltinių pa ieška ir grupavimas, istorinės medžiagos ir siužeto pateikimo formos kūrimas - lėmė gana vėlyvą istorinių veikalų pasirody mą.
S. Daukanto alinantis darbas šaltame Senato archyve Peterburge pateikiamas kaip klasikinis to meto praeities tyrinėtojo darbo pavyzdys.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 55
Kol kas to m eto praeities tyrinėtojo darbą daugiausia įsivaizduoja me iš klasikinio pavyzdžio - alinančio S. Daukanto darbo šaltame Senato archyve Peterburge.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 29
Žymiausi Lietu\nvos istorikai romantikai — Teodoras Narbutas (1784—\n1864), rašęs lenkiškai (Dzieje narodu litewskiego. T.\n1—9, Wilno, 1835—1841), ir Simonas Daukantas (1793—\n1864), rašęs lietuviškai. S. Daukanto istorijos skaityto\njai turėjo būti raštingi valstiečiai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Sukilimo slopintojas Michailas Muravjovas norėjo ištrem ti į Sibirą visą Narbutų šeimą, bet duktė Teodora ir sūnus Pran ciškus spėjo pasitraukti į užsienį, o pats Lietuvos praeities ty rėjas 1864 m. lapkričio 26 d. mirė Vilniuje. Rusijos valdžia Saurų dvarą sekvestravo. Knygas, archyvus, muziejaus ekspo natus suvežė į vieną iš Vilniaus bažnyčių, iš kurios, pasakoja ma, už rublio mokestį sargas leisdavo ten saugomą biblioteką ir rankraščius išgabenti. Taip nyko dešimtmečius kaupta bib lioteka, istorijos dokumentų archyvas, nespausdinti darbai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kaip rodo antro LTI tomo parankinis egzem pliorius, istorikas gerai žinojo šį rašinį, be to, ir kitus D. Poš kos darbus, juolab kad Šaurų dvaro bibliotekoje buvo saugo ma nemažai šio žemaičių literato rankraščių. Antra vertus, var gu ar būtume teisūs kalbėdami apie šį D. Poškos testamentą, kaip apie išskirtinį, programinį dokumentą, turėjusį ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, besidominčiai Lietuvos praei timi. Ir vis dėlto šis straipsnis rodo bendrą lygį, bendrą nuotai ką, gimstantį norą rašyti patiems, t. y. tokiu būdu išvengti klai dų, kurias sąmoningai ar nesąmoningai darė kiti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Antras Vij ūkas-Koj alavičius (arba, kaip lietuviai va dina, Kojalas), gimimo lietuvis nuo Kauno, jezavitas, garsus moksle savo amžiuje, pagailęs savo giminės už mirštos ir apleistos, surašė lotyniškai jos darbus. Daug geresnis yra už Strijkauskį: kaipogi išguldymas darbų, skaistumas kalbos, aiškumas žodžių nebgali būti ge resnis nė kokiame rašte, taip jog skaitytojas, perbėg damas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestovįs. Vienok jo istorija yra trumpa ir daug dar trūksta, užvis toje daly, kurioj aprašo darbus pagonų lietuvių, žemaičių; bet jaunam lietuviui ar že maičiui, norinčiam išmokti lotyniškai, nebreikia geres nės knygos" (Raštai.