Ptolemėjas mini Aelvaconesz kaip lygų gentį, o tyrinėtojai juos siejo su Silezija, Vyslos apylinkėmis arba pajūriu kairiajame Vyslos krante.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 93
Mes net nežinome, ar tai buvęs tik vardas lėtų, arba veikiau lietuvių, genties, ar visai atskiros, seniai išnykusios genties pavadinimas. Senovėje buvo žinomi panašūs pavadinimai: Ptolemėjas mini Aelvaconesz, kurie buvo lygų gentis; be to, tyrinėtojai teigia, kad jie gyveno Silezijoje, nors galėjo būti ir arčiau Vyslos arba prie jūros kairiojoje šios upės pakrantėje. Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5.
Narbutas aiškino, kad Ptolemėjas mini chiotus ir kartais vienos tautos vardus iš skirtingų šaltinių pateikdavo kaip dvi tautas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Nestoras irgi nusirašė visa tai. Esmė ta, kad Ptolemėjas mini ir chiotus, bet tokioje pavadinimų, daugiausia netvarkingai surašytų ir sukompiliuotų iš įvairių šaltinių, kuriuos naudojo šis geografas, daugybėje jam ne sykį atsitikdavo, kad, paėmęs du vienos tautos pavadinimus iš įvairių epochų ir autorių, pateikė juos atskirai ir padarė dvi tautas, kiek panašiai pavadinęs, nes ne visuomet buvo įmanoma patikrinti. Krikščioniško- * 5 1 Lib.
Ptolemėjas nuo Vyslos žiočių iki Panonijos suskaičiavo tokį pat nuotolį kaip Plinijus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 167
Kelio ilgis sutampa su Plinijaus skaičiavimais1 — 600 romėnų miliarijų, o tai lygu 120—125 vokiečių mylioms. Tokį pat nuotolį nuo Vyslos žiočių į Panoniją suskaičiuoja ir Ptolemėjas. O kad prekybos kelias nekliudomas ¡galėjo eiti per karingų ir grobikiškų germanų ¡genčių žemes, galima ¡paaiškinti senovės religijos pašventintais svetingumo papročiais ar tam tikrais šiuo pagrindu sudarytais susitarimais.
Narbutas sprendė, kad Ptolemėjo nurodytos Krono, arba Nemuno, žiotys geriausiai atitinka Kuršių marių žiotis į jūrą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 179
Iš įvairių Karaliaučiaus Slaptajame archyve esančių transakcijų ponas Foigtas1 teigia, jog viena dešinioji Nemuno deltos šaka nuo Rusnės suko į šiaurę, iš dešiniosios pakrantės įtekėjo Minija, po to jungėsi su Dange, kurios žiotyse stovėjo sena lietuvių tvirtovė Klaipėda, Klejpeda2, ir galop vienomis plačiomis žiotimis įsiliejo į jūrą toje pačioje vietoje, kur šiandien yra Kuršių marių žiotys. Prie šio tvirtinimo reikia pridurti, jog Ptolemėjas nurodo Krono upės, kuri yra Nemunas, žiotis subelevatione Poli 56 graduum et longitudine 50 graduum. Tai geriausiai atitinka šiandien Kuršių marių žiotis į jūrą.
Narbutas atmetė Erazmo Stelos požiūrį, kad Ptolemėjo boruskų ar borusų reikėtų ieškoti prie Ritėjų kalnų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 259
Juk tarp visų lietuvių nebuvo jokios atskiros genties, kuri būtų vadinama Prūsija ir kurios vardas būtų siejamas su žeme ar kraštu, sudarančiu mūsų pirmą sritį. Veltui net ir ieškotume tų Ptolemėjo boruskų ar borusų kažkur prie Ritėjų kalnų, nes tokiu atveju įsiveltume į prieštaravimų sūkurį taip pat kaip tie, kuriems šovė į galvą padaryti tokias išvadas. Pirmiausia taip manė Erazmas Stela1**.
Pasak Safaržyko, prūsų protėviai buvo Ptolemėjo aprašyti frugundionai, kurių Narbutas nedrįso priskirti lietuvių genčiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 262
Si provincija plytėjo prie Vyslos, arčiausiai ribojosi su slavų gentimis, o pavadinimą gavo iš senovinio miesto Vlm, kurį vokiškai pradėta vadinti Culm, lenkiškai — Chefmno', anot Pretorijaus tyrimų2, šis pavadinimas turėjo reikšti kalvą, 1 S ajar zykąs, atmetęs tą išvadą (Starožyin. slaw. § 19. Nr. 5), teigia, jog prūsų protėviai buvo Ptolemėjo aprašyti frugundionai — tauta (o gal gentis), kurios mes nė nedrįstume priskirti prie lietuvių genties.
Narbutas rašė, kad Ptolemėjas turėjo žinių apie Sūduvą ir žinojo sudinų koloniją prie Vltavos, markomanų kaimynystėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4. Ne kartą provincijoje prisiglausdavo nuo lenkų ir lietuvių ginklų bėgantys jotvingiai. Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas.
Narbutas sprendė, kad Ptolemėjas Salavijos gyventojus žinojo slavinu vardu, o svetimšaliai tą žemę vadino Skalva arba Rusia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 269
Ten, miškuose, yra akmeninių pastatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai. Rytuose ji ribojosi su Sudargija, pietuose — su Nadruva, vakaruose — su Kuršių mariomis, o šiaurėje — su Žemaitija.
Narbutas rašė, kad Ptolemėjas stavanus vadino Stabatiix ir jų paminėjimo vietoje atpažino lietuvius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 273
270 Lietuvos provincijos. Stavanus Ptolemėjas vadina Stabatiix. Sis geografas mini juos toje vietoje ir tokia tvarka, jog nedaug reikia įžvalgumo, norint pažinti tikruosius lietuvius.
Narbutas nurodo, kad senovės tyrinėtojai, remdamiesi Ptolemėjumi, latgalus vadino veltais, Veltae.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 290
Senovės tyrinėtojai teigia, kad Vendenas Livonijoje yra jų kolonija, kurią senovės lyviai vadino Kisia. Senovės tyrinėtojai, remdamiesi Ptolemėjum, juos dar vadina veltais, Veltae*. 283 Latgala, Letgola.
Ptolemėjas II Kristaus eros amžiuje mini tavių tautą, gyvenusią galų kaimynystėje, prie Dnestro.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 114
Dies machten die Tagro-Jazygen. Ptolemėjas II Kristaus eros amžiuje mini tavių tautą, gyvenusią galų kaimynystėje, prie Dnestro. Ponas Hameris dar prieš poną Volianskį mėgino šifruoti tą visiškai senovės tyrinėtojams nesuprantamą užrašą.
Esmė ta, kad Ptolemėjas mini ir chiotus, bet tokioje pavadinimų, daugiausia netvarkingai surašytų ir sukompiliuotų iš įvairių šaltinių, kuriuos naudojo šis geografas, daugybė je jam ne sykį atsitikdavo, kad, paėmęs du vienos tau tos pavadinimus iš įvairių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 102
Galėjo būti, kad slavai, vėliau tapę šios tvirtovės šeimininkais, ėmė ją vadinti Kue arba Kuje, iš kur kilo Kij, Kijev perewoz, o iš čia pasakojimas apie tris brolius — K i j ų, Ščeką ir Choryvą — susiliejo išvien su žiniomis apie senovės Kijevą. Nestoras irgi nusirašė visa tai. Esmė ta, kad Ptolemėjas mini ir chiotus, bet tokioje pavadinimų, daugiausia netvarkingai surašytų ir sukompiliuotų iš įvairių šaltinių, kuriuos naudojo šis geografas, daugybėje jam ne sykį atsitikdavo, kad, paėmęs du vienos tautos pavadinimus iš įvairių epochų ir autorių, pateikė juos atskirai ir padarė dvi tautas, kiek panašiai pavadinęs, nes ne visuomet buvo įmanoma patikrinti.
Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe jotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4. Ne kartą provincijoje prisiglausdavo nuo lenkų ir lietuvių ginklų bėgantys jotvingiai. Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas.
Senovėje buvo žinomi panašūs pavadinimai: Ptolemėjas mini Aelvaconesz, kurie buvo lygų gentis; be to, tyrinėtojai tei gia, kad jie gyveno Silezijoje, nors galėjo būti ir arčiau Vyslos arba prie jūros kairiojoje šios upės pakrantėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 93
Senovėje buvo žinomi panašūs pavadinimai: Ptolemėjas mini Aelvaconesz, kurie buvo lygų gentis; be to, tyrinėtojai teigia, kad jie gyveno Silezijoje, nors galėjo būti ir arčiau Vyslos arba prie jūros kairiojoje šios upės pakrantėje
Ptolemėjas pateikė žinių apie Sūduvos provinciją ir sudinų koloniją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4. Ne kartą provincijoje prisiglausdavo nuo lenkų ir lietuvių ginklų bėgantys jotvingiai. Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas.
Stavanus Ptolemėjas vadina Stabatiix.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 273
Stavanus Ptolemėjas vadina Stabatiix. Sis geografas mini juos toje vietoje ir tokia tvarka, jog nedaug reikia įžvalgumo, norint pažinti tikruosius lietuvius.
Ptolemėjas Salavijos gyventojus vadino slavinais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 269
Ten, miškuose, yra akmeninių pastatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai. Rytuose ji ribojosi su Sudargija, pietuose — su Nadruva, vakaruose — su Kuršių mariomis, o šiaurėje — su Žemaitija.
Juk Ptolemėjas trečioje knygoje aprašo įžymiausią venedų kraštą, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 97
Juk Ptolemėjas trečioje knygoje aprašo įžymiausią venedų kraštą, t. y. Sarmatiją. Venedų tautos, pasak jo, gyvena visai prie Baltijos jūros, pradedant nuo Danijos ir net iki Rygos įlankos.
Ptolemėjas nurodė alanų gyvenamąją vietą Stavanų, t. y. tikrosios Lietuvos, kaimynystėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 63
Tą patį tvirtina ir Ptolemėjas, aprašinėjęs tą europinę Sarmatijos dalį. Jis nurodo ir konkretesnę alanų gyvenamąją vietą, rašydamas, kad jie buvo stavanų*, t. y. tikrosios Lietuvos, kaimynystėje.
Ptolemėjas rašo, kad jie gyveno j pietus nuo Stavanijos, greta čestohohų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 282
Ptolemėjas rašo, kad jie gyveno j pietus nuo Stavanijos, greta čestohohų.