Teodoro Narbuto pasakojime Pitėjas Masilietis žinojo gintarą ir jo savybes bei tyrinėjo gintaro gavybos vietas. Teodoras Narbutas Pitėją vadina Masilijos astronomu ir jūrų keliautoju, apie 340 m. pr. Kr. išplaukusiu į Atlantą. Teodoro Narbuto pasakojime Pitėjas per tą pačią kelionę atrado šiaurines Tanajo upės žiotis.
Priartinus mūsų tyrimus prie geografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos tėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasiekiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt dėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei vietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo.
Norint palengvinti tokį žygį, kelionėn buvo išsiųstas įžymus Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas. Jis, gerai nustatęs išvykimo vietos, t. y. Masilijos uosto, geografinę padėtį, išplaukė į Atlanto vandenyną. Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą.
Plinijus paliko mums tokius šio keliautojo aprašymų papildymus: „Pakrantėje, kuri vadinasi Mentenomonu ir plyti per 6000 stadijų, gyvena germanų gutonų gentis. Per vieną plaukimo iš ten dieną yra Abalo sala, į kurią pavasario audrų bangos išmeta gintaro, sumetėjusio jūros produkto. Gyventojai naudoja jį vietoj malkų kurui arba parduoda kaimynams teutonams“2. Tos pačios kelionės metu Pitėjas atrado šiaurinės Tanajo upės žiotis3.
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.
Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Plinijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų.
Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Plinijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų nemini. Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vietas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakrančių ir prisimena estus.
Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vietas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakrančių ir prisimena estus. 2inių apie šį pavadinimą jis turbūt turėjo iš germanų, kurie visuomet taip gotiškai vadino šiuos kraštus ir žmones.
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.