Teodoro Narbuto pasakojime Pitėjas Masilietis žinojo gintarą ir jo savybes bei tyrinėjo gintaro gavybos vietas. Teodoras Narbutas Pitėją vadina Masilijos astronomu ir jūrų keliautoju, apie 340 m. pr. Kr. išplaukusiu į Atlantą. Teodoro Narbuto pasakojime Pitėjas per tą pačią kelionę atrado šiaurines Tanajo upės žiotis.
Priartinus mūsų tyrimus prie \ngeografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos \ntėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi \napie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės \ngraikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie\nkiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt \ndėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei \nvietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo.
Norint palengvinti tokį žygį, kelionėn buvo išsiųstas įžy mus Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas. Jis, gerai nustatęs išvykimo vietos, t. y. Masilijos uosto, geo grafinę padėtį, išplaukė į Atlanto vandenyną. Tai įvyko praėjus 90 metų po H imi Ikaro kelionės, arba 340 metais ¡prieš Kristaus gimimą.
Plinijus paliko mums tokius šio keliautojo aprašymų papildymus: „Pakrantėje, kuri vadinasi Mente- nomonu ir plyti per 6000 stadijų, gyvena germanų gutonų gentis. Per vieną plaukimo iš ten dieną yra Abalo sala, į kurią pavasario audrų bangos išmeta gintaro, sumetė jusio jūros produkto. Gyventojai naudoja jį vietoj malkų kurui arba parduoda kaimynams teutonams“2. Tos pačios kelionės metu Pitėjas atrado šiaurinės Tanajo upės žiotis3.
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pir mą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškin tojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydė jęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlo vintais jėzuitų aprašymais.
Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Plinijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų.
Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Pli- nijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų nemini. Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vie tas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakran čių ir prisimena estus.
Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vie tas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakran čių ir prisimena estus. 2inių apie šį pavadinimą jis tur būt turėjo iš germanų, kurie visuomet taip gotiškai vadi no šiuos kraštus ir žmones.