Pirmasis jų: lotyniškas rankraštis, bu vęs Vilniaus universiteto bibliotekoje, kuriame trumpos panegirikos Vilniaus vyskupams, rašytos Petro Kojelavi čiaus, jėzuito2. Petro Wiiuk Koja- łowicz, Societatis Jesu, in alma Uni versitate Vilnensi eiusdem Societatis tunc Eloquentiae deinde Logices ordi nario professore. t.; antra, kad nuo 1417 m. iki 1453 m., tai yra 36 metus, kiek jam Kojelavičius ir kiti istori jas rašę buvo davę, būtų buvęs per ilgas tarpsnis vyskupu išbūti.
5 Kojelavičius ir Nar a movsk i s klysta tą vyskupą Mikalojų vadindami Borkovskiu, tai buvo Gožkovskis, lenkas. Soltykovičius (O stanie Akademii Krakowskiej, p. 115) rašo, kad „Mikalojus iš Gožkovo, nuo Akademijos perkėlimo į Krokuvą Kazimiero laikais, buvo trečiasis jos rektorius ir taip pat trečiasis nuo Vilniaus katedros įsteigimo Lietuvos vvskupas".
Tą mūsų spėjimą patvirtina tai, jog vyskupo Motiejaus vardą dokumentuose randame tik nuo 1430 metų, vėliau: 1433, 1434 ir t. t.; antra, kad nuo 1417 m. iki 1453 m., tai yra 36 metus, kiek jam Kojelavičius ir kiti istorijas rašę buvo davę, būtų buvęs per ilgas tarpsnis vyskupu išbūti.
Tad nurodysime tuos Vilniaus diecezijos ganytojus, kurių vardai jokių abejonių nekeldami istorijoje išlikę. Be įvairių autentiškų aktų, kur kaip liudininkus ne kartą aptinkame Vilniaus vyskupus, buvo du šaltiniai, iš kurių galima buvo semtis išsamesnių žinių apie juos. Pirmasis jų: lotyniškas rankraštis, buvęs Vilniaus universiteto bibliotekoje, kuriame trumpos panegirikos Vilniaus vyskupams, rašytos Petro Kojelavičiaus, jėzuito2. Kitas žinomas platus istorinis veikalas, taip pat jėzuito Naramovskio3.
2 Elogia Episcoporum Vilnensium, auctore P. Petro Wiiuk Kojałowicz, Societatis Jesu, in alma Universitate Vilnensi eiusdem Societatis tunc Eloquentiae deinde Logices ordinario professore. Anno MDCLIV. Vilnae Typis Academicis. Ad majorem Dei Optimi Maximi gloriam in 4to.