Dusburgietis teigia, kad pakarklis plėtojo mintį, kad ir Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, kad prieš kryžiuočių įsibrovimą buv. Dusburgietis teigia, kad tautiniai santykiai..., p. 24—27; Pakarklis P. Dusburgietis teigia, kad 5 Pakarklis P.
Parašė knygą „Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje“.
Šaltinyje teigiama, kad savo knygoje jis pirmąsyk pažymėjo blaivinimo propagandos ryšį su caro vyriausybės vykdyta katalikų bažnyčios turtų sekuliarizacija.
Egidijus Aleksandravicius - Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje
Pažiūros
Plėtojo mintį, kad Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, o buvusių Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai prieš kryžiuočių įsibrovimą priklausė vienai kalbinei, religinei ir politinei bendrijai.
Tai P. Pakarklio istoriografinė interpretacija, aprašyta šaltinyje; ji priskiriama jam kaip autoriui ir siejama su prieš kryžiuočių įsibrovimą buvusiu laikotarpiu.
Šaltiniuose P. Pakarklis nurodomas kaip knygos autorius ir minties apie dvasininkijos įsitraukimą į blaivinimo darbą bei prūsų ir lietuvių istorinius ryšius formuluotojas.
Egidijus Aleksandravicius - Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje
, 57-74 p.** (^105) **Parašė, be kitko :** **_Lietuvių kova prieš kalavijuočius_** **(1945),** **_Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai_** **(1948) ; vienašališkai poleminė yra jo knyga** **_Popiežiai lietuvių tautos priešai_** **(1948).** (^106) **Jis dar parašė :** **_Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių metraštis_** **(AkMD, t.
P. Pakarklis plėtojo mintį, kad ir Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, kad prieš kryžiuočių įsibrovimą buv. Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai buvę vienos ir tos pačios kalbos, vienu ir tuo pačiu vardu vadinami savo kaimynų, išpažinę vieną ir tą pačią tikybą (dvasinės kultūros bendrumo požymis), sudarę vieną ir tą patį politinį vienetą5.
Sovietinėje istoriografijoje kartota P. Pakarklio suformuluota mintis, kad dvasininkija į blaivinimo darbą įsitraukė tik dėl XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje Rusijos vyriausybės įvykdytos bažnyčios ir vienuolynų žemių sekuliarizacijos.
Sovietinėje istoriografijoje neretai yra kartojama dar P. Pakarklio suformuluota mintis, kad dvasininkija įsijungė į blaivinimo darbą tik dėl to, kad Rusijos vyriausybė XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje sekuliarizavo bažnyčios ir vienuolynų žemes.
P. Pakarklis savo knygoje "Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje"10 * pirmąsyk pažymėjo, jog blaivinimo propagandos dvasininkija ėmėsi tuo metu, kai caro vyriausybė vykdė katalikų bažnyčios turtų sekuliarizacijos kampaniją.
P. Pakarklis teigė, kad Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, o Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai prieš kryžiuočių įsibrovimą buvo vienos kalbos, tikybos ir politinio vieneto dalis.
Antra vertus, remiantis prūsų—lietuvių bendrybėmis, užfiksuotomis XV—XVI bei ankstesnių amžių šaltiniuose, istoriografijoje formavosi nuomonė, kad ne tik Nadruva bei Skalva, bet ir Semba yra dalis Žemaitijos, kad tai tik atskiri lietuvių kalbos dialektai; vakarinių baltų, arba prūsų, kalba laikyta, tik lietuvių kalbos tarme4. P. Pakarklis plėtojo mintį, kad ir Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, kad prieš kryžiuočių įsibrovimą buv. Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai buvę vienos ir tos pačios kalbos, vienu ir tuo pačiu vardu vadinami savo kaimynų, išpažinę vieną ir tą pačią tikybą (dvasinės kultūros bendrumo požymis), sudarę vieną ir tą patį politinį vienetą5.