autorius

P. Pakarklis

3 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 4 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001vidutinis

P. Pakarklis parašė straipsnį „Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių metraštis“, paskelbtą AkMD 3 tome 1957 m.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 84

, 57-74 p.**\n(^105) **Parašė, be kitko :** **_Lietuvių kova prieš kalavijuočius_** **(1945),** **_Kry\nžiuočių valstybės santvarkos bruožai_** **(1948) ; vienašališkai poleminė yra jo\nknyga** **_Popiežiai lietuvių tautos priešai_** **(1948).**\n(^106) **Jis dar parašė :** **_Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių metraštis_** **(AkMD,\nt.

t-002vidutinis

P. Pakarklis paskelbė darbą apie kryžiuočius.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 8

5 Pakarklis P. Kryžiuočių..., p. 15—23.

t-003vidutinis

P. Pakarklis plėtojo mintį, kad Pavyslio, Rytprūsių ir Lietuvos gyventojus siejo bendra kalba, tikyba ir politinis vienetas.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 8

P. Pakarklis plėtojo\nmintį, kad ir Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, kad prieš kryžiuočių įsibrovimą\nbuv. Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai buvę vienos ir tos pačios kalbos, vienu ir tuo pačiu\nvardu vadinami savo kaimynų, išpažinę vieną ir tą pačią tikybą (dvasinės kultūros\nbendrumo požymis), sudarę vieną ir tą patį politinį vienetą5.

c-001Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Antra vertus, remiantis prūsų—lietuvių bendrybėmis, užfiksuotomis XV—XVI bei ankstesnių amžių šaltiniuose, istoriografijoje formavosi nuomonė, kad ne tik Nadruva bei Skalva, bet ir Semba yra dalis Žemaitijos, kad tai tik atskiri lietuvių kalbos dialektai; vakarinių baltų, arba prūsų, kalba laikyta, tik lietuvių kalbos tarme4. P. Pakarklis plėtojo mintį, kad ir Pavyslio gyventojai kadaise vadinti lietuviais, kad prieš kryžiuočių įsibrovimą buv. Rytprūsių ir Lietuvos gyventojai buvę vienos ir tos pačios kalbos, vienu ir tuo pačiu vardu vadinami savo kaimynų, išpažinę vieną ir tą pačią tikybą (dvasinės kultūros bendrumo požymis), sudarę vieną ir tą patį politinį vienetą5.