Mykolas Lietuvis liudijo, kad seniau totoriai garsėjo santūrumu, svetingumu ir iš kartos į kartą perduodamomis dorybėmis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 159
62 Kaip seniau totoriai garsėjo santū rumu, svetingumu ir kitomis iš kar tų kartoms pereinančiomis dorybė mis, liudija Mykolas Lietuvis, vienintelis autentiškų raštų apie sa vo tautos papročius autorius, kuris bando (gal ir apsirinka) totorius ver tesniais už savo tėvynainius esant pripažinti. Žr. retą jo kūrinėlį: Mi kalonis Lituani, de M oribus Tartarorum, Lituanorum et M oschorum, Fragmina X, multiplici historia referta etc. nunc pri- M um per J. J a c. G r a s s e r u in, C. P. cx Manuscripto authentico edita. Basi- ^’ne, apud Conrad Waldkirchium MDCXV - nurodo jis savo kūrinėlio gale: Epithomefragminis secundi, p. 14.
Mykolas Lietuvis savo svarstymuose Vytauto laikų papročių rigorizmą ir asketizmą priešpriešino savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 60
Kitas Lietuvos bajoriškosios visuomenės istorinės sąmonės siužetas for- mavosi iškeliant Vytautą ir jo laikus. Jau pirmoji Lietuvos poema, tikras renesansinis kūrinys, 1523 m. išleista Mikalojaus Husoviano poema „Gies- mė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ būtent ir siekė Vytauto laikus parodyti kaip idealą savo laikų visuomenei. Šias idėjas randame ir Mykolo Lietuvio svarstymuose apie valstybės tvarką („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, apie 1550), kurioje Vytauto laikų papročių rigoriz- mas ir asketizmas yra priešpriešinamas savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai. Mykolas Lietuvis siūlo ir kalbos permainas – at- sisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie romėnų, t. y. lotynų.
Mykolo Lietuvio svarstymai apie valstybės tvarką siejami su veikalu „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 60
Kitas Lietuvos bajoriškosios visuomenės istorinės sąmonės siužetas for- mavosi iškeliant Vytautą ir jo laikus. Jau pirmoji Lietuvos poema, tikras renesansinis kūrinys, 1523 m. išleista Mikalojaus Husoviano poema „Gies- mė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ būtent ir siekė Vytauto laikus parodyti kaip idealą savo laikų visuomenei. Šias idėjas randame ir Mykolo Lietuvio svarstymuose apie valstybės tvarką („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, apie 1550), kurioje Vytauto laikų papročių rigoriz- mas ir asketizmas yra priešpriešinamas savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai. Mykolas Lietuvis siūlo ir kalbos permainas – at- sisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie romėnų, t. y. lotynų.
Apie tai yra rašęs Mykolas L i e t u v i s, p. 28.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
63\nTolesniuose mūsų istorijos pasakoji\nmuose plačiau išdėstysime apie tą to\ntorių gyvenamą miesto dalį; prie Vo\nkės, be kitų totorių, buvo apsigyvenę \n40 brolių, todėl iki šios dienos ta gy\nvenvietė vadinama Sorok Tatary, iš ru\nsų k. išvertus reiškia - Keturiasdešim\nties Totorių kaimas. Apie tai yra rašęs \nMykolas L i e t u v i s, p. 28.
Mykolas Lietuvis liudijo, kad Vilniaus katedroje saugotos trofėjinės vėliavos sudegė per 1530 m. gaisrą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 87
Čia, valdovui grįžus, įvyko\ntriumfo iškilmės, eisenoje buvo vedami\nbelaisviai Maskvos karvedžiai ir kariai,\nVilniaus katedroje pakabintos trofėjinės\nvėliavos. (Kaip liudija Mykolas Lietuvis,\njos su kitomis čia saugotomis sudegė per\n1530 m. gaisrą).
Mykolas Lietuvis rašė apie Keturiasdešimties Totorių kaimo pavadinimo kilmę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
63\nTolesniuose mūsų istorijos pasakoji\nmuose plačiau išdėstysime apie tą to\ntorių gyvenamą miesto dalį; prie Vo\nkės, be kitų totorių, buvo apsigyvenę \n40 brolių, todėl iki šios dienos ta gy\nvenvietė vadinama Sorok Tatary, iš ru\nsų k. išvertus reiškia - Keturiasdešim\nties Totorių kaimas. Apie tai yra rašęs \nMykolas L i e t u v i s, p. 28.
Mykolas Lietuvis siūlė atsisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie lotynų kalbos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 60
Kitas Lietuvos bajoriškosios visuomenės istorinės sąmonės siužetas for- mavosi iškeliant Vytautą ir jo laikus. Jau pirmoji Lietuvos poema, tikras renesansinis kūrinys, 1523 m. išleista Mikalojaus Husoviano poema „Gies- mė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ būtent ir siekė Vytauto laikus parodyti kaip idealą savo laikų visuomenei. Šias idėjas randame ir Mykolo Lietuvio svarstymuose apie valstybės tvarką („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, apie 1550), kurioje Vytauto laikų papročių rigoriz- mas ir asketizmas yra priešpriešinamas savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai. Mykolas Lietuvis siūlo ir kalbos permainas – at- sisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie romėnų, t. y. lotynų.
Narbutas remiasi Mykolu Lietuviu teigdamas, kad Lietuvoje Eskulapo garbinimas išliko kaip žalčių laikymas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 158
Stenderis savo lat\nvių mitologijoje prisimena, kad pats buvęs panašių, Auskučio\nsukeltų, neramumų liudytojas.\nGarbinamas buvo žalčio pavidalu. Mykolas Lietuvis pasa\nkoja, kad Lietuvoje, kaip ir pas romėnus, Eskulapo garbini\nmas išliko kaip žalčių laikymas1.
Taip pat Kaunio vardas labiau už Kūno panašesnis į pa vadinimą miesto, kuris lietuviškai vadinasi Kaunu (Kaunos).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 159
Taip pat Kaunio vardas labiau už Kūno panašesnis į pa vadinimą miesto, kuris lietuviškai vadinasi Kaunu (Kaunos). Senovės romėnų vienas iš Kupidono pavadinimų taip pat buvo Caunius. Datonas (Datonus) Dievaitis, žemių arba visokio turto dalytojas. Tik tiek apie jį papasakojo Lasickis. Tenka spėlioti, kad tai buvo savotiškas Plutono sekimas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
61 ## Puslapis 61 garą. Per 400 metų nė Vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, My kolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeiti mi. Iki šiolei apie Abisiniją, arabus, mongolus ir samojedus daugiau darbų parašyta nei apie Lietuvą.