Mykolas Lietuvis

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

62 Kaip seniau totoriai garsėjo santūrumu, svetingumu ir kitomis iš kartų kartoms pereinančiomis dorybėmis, liudija Mykolas Lietuvis, vienintelis autentiškų raštų apie savo tautos papročius autorius, kuris bando (gal ir apsirinka) totorius vertesniais už savo tėvynainius esant pripažinti. Žr. retą jo kūrinėlį: Mikalonis Lituani, de M oribus Tartarorum, Lituanorum et M oschorum, Fragmina X, multiplici historia referta etc. nunc priM um per J. J a c. G r a s s e r u in, C. P. cx Manuscripto authentico edita. Basi- ^’ne, apud Conrad Waldkirchium MDCXV - nurodo jis savo kūrinėlio gale: Epithomefragminis secundi, p. 14.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kitas Lietuvos bajoriškosios visuomenės istorinės sąmonės siužetas formavosi iškeliant Vytautą ir jo laikus. Jau pirmoji Lietuvos poema, tikras renesansinis kūrinys, 1523 m. išleista Mikalojaus Husoviano poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ būtent ir siekė Vytauto laikus parodyti kaip idealą savo laikų visuomenei. Šias idėjas randame ir Mykolo Lietuvio svarstymuose apie valstybės tvarką („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, apie 1550), kurioje Vytauto laikų papročių rigorizmas ir asketizmas yra priešpriešinamas savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai. Mykolas Lietuvis siūlo ir kalbos permainas – atsisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie romėnų, t. y. lotynų.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kitas Lietuvos bajoriškosios visuomenės istorinės sąmonės siužetas formavosi iškeliant Vytautą ir jo laikus. Jau pirmoji Lietuvos poema, tikras renesansinis kūrinys, 1523 m. išleista Mikalojaus Husoviano poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ būtent ir siekė Vytauto laikus parodyti kaip idealą savo laikų visuomenei. Šias idėjas randame ir Mykolo Lietuvio svarstymuose apie valstybės tvarką („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, apie 1550), kurioje Vytauto laikų papročių rigorizmas ir asketizmas yra priešpriešinamas savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai. Mykolas Lietuvis siūlo ir kalbos permainas – atsisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie romėnų, t. y. lotynų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

63 Tolesniuose mūsų istorijos pasakojimuose plačiau išdėstysime apie tą totorių gyvenamą miesto dalį; prie Vokės, be kitų totorių, buvo apsigyvenę 40 brolių, todėl iki šios dienos ta gyvenvietė vadinama Sorok Tatary, iš rusų k. išvertus reiškia - Keturiasdešimties Totorių kaimas. Apie tai yra rašęs Mykolas L i e t u v i s, p. 28.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Čia, valdovui grįžus, įvyko triumfo iškilmės, eisenoje buvo vedami belaisviai Maskvos karvedžiai ir kariai, Vilniaus katedroje pakabintos trofėjinės vėliavos. (Kaip liudija Mykolas Lietuvis, jos su kitomis čia saugotomis sudegė per 1530 m. gaisrą).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

63 Tolesniuose mūsų istorijos pasakojimuose plačiau išdėstysime apie tą totorių gyvenamą miesto dalį; prie Vokės, be kitų totorių, buvo apsigyvenę 40 brolių, todėl iki šios dienos ta gyvenvietė vadinama Sorok Tatary, iš rusų k. išvertus reiškia - Keturiasdešimties Totorių kaimas. Apie tai yra rašęs Mykolas L i e t u v i s, p. 28.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kitas Lietuvos bajoriškosios visuomenės istorinės sąmonės siužetas formavosi iškeliant Vytautą ir jo laikus. Jau pirmoji Lietuvos poema, tikras renesansinis kūrinys, 1523 m. išleista Mikalojaus Husoviano poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ būtent ir siekė Vytauto laikus parodyti kaip idealą savo laikų visuomenei. Šias idėjas randame ir Mykolo Lietuvio svarstymuose apie valstybės tvarką („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, apie 1550), kurioje Vytauto laikų papročių rigorizmas ir asketizmas yra priešpriešinamas savo meto visuomenės išglebimui, girtuoklystei ir netvarkai. Mykolas Lietuvis siūlo ir kalbos permainas – atsisakyti rusėnų kalbos ir pereiti prie romėnų, t. y. lotynų.