Narbutas rašo, kad Pretorijus penkias pranašautojų rūšis pateikė remdamasis savo paties matytais pastebėjimais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 300
Latviuose tai buvo žynys ir pranašautojas. Paimdavo į\nsaują druskos, pašnibždėdavo ir pūsdavo, tada įmesdavo į dang- 31\nVėjininkai (Wejones)\n31\nŠias penkias pranašautojų rūšis pateikia Pretorijus, remdama\nsis savais pastebėjimais, ką buvo matęs savo akimis.\n299\n\n## Puslapis 299\n\nteliu uždengiamą ryką; iš alaus šnypštimo spėdavo slaptus da\nlykus, ypač apie pamestus daiktus.
Narbutas žynių vyrų ir moterų vardus kildina iš Meletijaus ir Pretorijaus, rėmusiųsi paprastų žmonių sakytiniais padavimais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 303
Daugeliu požiūrių\nšios žynės buvo Antikos bakchančių pamėgdžiojimas.\nVisi šie žynių - vyrų ir moterų - vardai paimti iš Meleti-\njaus ir Pretorijaus, tyrusių dalyką pagal paprastų žmonių sa\nkytinius padavimus; jų teiginius patvirtino vėlesni tyrėjai.\nBurtininkė (Burte)\nLietuvių barde - Burtyniczka.
Pasak Pretorijaus, Poiein ziemme senovės prūsams turėjo reikšti galingos genties žemę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 263
Pavadinimą gavo nuo Jesse, ar ba Wesseke, upės, prie kurios ir buvo jos žemės; šios sri ties sudėtinė dalis buvo Hokerlandija, arba hokrų kraš tas, turėjęs taip vadintą gentį, o anot kitų, šis pavadini mas turėtų būti atsiradęs dėl vietovės kalvotumo. Pasak Pretorijaus, Poiein ziemme senovės prūsams turėjo reikš ti galingos genties žemę1. Šioje provincijoje, prie to pa ties pavadinimo ežero, buvęs Truso prekybos miestas, da bar netoli šiandienio Elbliongo.
Pretorijus prūsus ir rusus laikė iš pradžių viena gentimi, o variagų vardą kildino iš prūsiško žodžio Warejs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 341
Tai, žinoma, vien panašumai, kuriuos\npastebėjo dar Bachmeisteris. Be to, ir Pretorijus sako,\njog prūsai ir rusai iš pradžių priklausė vienai genčiai;\nvariagų vardą jis kildina iš grynai prūsiško žodžio Wa-\nrejs1, kuris dar jo laikais reiškė vyrą, prievarta renkantį\nduoklę. Kaip puikiai tai sutampa su Nestoro pasakojimu,\njog 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę, be kitų, ir\nkrivičiams.
Pretorijus teigė, kad Sasavos tvirtovė buvo prie Šyšos upės, kuri anksčiau turėjusi vadintis Cyse arba Sussa.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369-370
Ne Sarkės, o Šar kučių kaimas, kiek pats žinau iš vietovės tyrimų, yra Ly dos apskrityje, Nočios parapijoje netoli Kalesnykų; Szar- kutis lietuvių kalba reiškia kiauliaskerdį, skerdiką. Gar siausia šios provincijos tvirtovė buvo Sasava, stovėjusi kažkokios upės pakrantėje, bet tai tiksliai nenustatyta. Pretorijus teigia, kad ji buvo prie Šyšos upės, kuri kita dos turėjo būti vadinama Cyse arba Sussa. Bet panašiau į tiesą tai, kad ji buvo tarp Eimenio ir Ząsupės upelių, į pietryčius nuo Kraupiškių kaimo, netoli Įsros upės, kur esama tvirtovės pėdsakų ant kalno prie Ząsupėnų kaimo; tai labiau primena šį pavadinimą, nors ši vieta, mūsų nuomone, priklauso Nadruvai.
Si provincija plytėjo prie Vyslos, arčiausiai ribojosi su slavų gentimis, o pavadinimą gavo iš senovinio miesto Vlm, kurį vokiš kai pradėta vadinti Culm, lenkiškai — Chefmno', anot Pretorijaus tyrimų2, šis pavadinimas turėjo reikšti kalvą, 1 S ajar zykąs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 262
Si provincija plytėjo prie Vyslos, arčiausiai ribojosi su slavų gentimis, o pavadinimą gavo iš senovinio miesto Vlm, kurį vokiš kai pradėta vadinti Culm, lenkiškai — Chefmno', anot Pretorijaus tyrimų2, šis pavadinimas turėjo reikšti kalvą, 1 S ajar zykąs, atmetęs tą išvadą (Starožyin. slaw. § 19. Nr. 5), teigia, jog prūsų protėviai buvo Ptolemėjo aprašyti frugundionai — tauta (o gal gentis), kurios mes nė nedrįstume priskirti prie lietuvių genties. Šio nepaprastai mokslingo tyrinėtojo (nelaimei, pernelyg dainai besiremiančio nuojauta, — dėl to jo išvados dažnai klaidin gos) įrodinėjimus verta čia išdėstyti bent jau tam, kad išsakytume ir savo nuomonę.
Pretorijus teigia, kad ji buvo prie Šyšos upės, kuri kita dos turėjo būti vadinama Cyse arba Sussa.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369-370
Ne Sarkės, o Šar kučių kaimas, kiek pats žinau iš vietovės tyrimų, yra Ly dos apskrityje, Nočios parapijoje netoli Kalesnykų; Szar- kutis lietuvių kalba reiškia kiauliaskerdį, skerdiką. Gar siausia šios provincijos tvirtovė buvo Sasava, stovėjusi kažkokios upės pakrantėje, bet tai tiksliai nenustatyta. Pretorijus teigia, kad ji buvo prie Šyšos upės, kuri kita dos turėjo būti vadinama Cyse arba Sussa. Bet panašiau į tiesą tai, kad ji buvo tarp Eimenio ir Ząsupės upelių, į pietryčius nuo Kraupiškių kaimo, netoli Įsros upės, kur esama tvirtovės pėdsakų ant kalno prie Ząsupėnų kaimo; tai labiau primena šį pavadinimą, nors ši vieta, mūsų nuomone, priklauso Nadruvai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
33 Viename liaudies padavime pasakojama: šventa mergelė (vai dilutė) buvo apkalbėta, kad susidėjusi su nepažįstamu bajoru; ją ve žė dvejetu juodų karvių, norėdami užsiūti odiniame maiše su šuni mi, katinu ir gyvate ir nuskandinti Nemune. Pasirodė tas bajoras rai tas, šarvuotas, išvadavo mergelę ir liepė sutuokti su ja ant paties upės kranto; tada abu apsikabinę šoko į vandenį ir dingo iš akių. Toje vie toje vanduo ėmęs virti ir suktis verpetu, ir dabar taip daro, tarytum nelaimingosios poros vestuvių ženklam Kai kada naktį, šviečiant mė nuliui, ji išlipanti į krantą, dainuojanti dainą apie savo nuotykį ir mai tinanti kūdikį.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Beveik nežinome tautos, kuri, būdama tamsi arba nepa žindama tikrojo tikėjimo, neturėtų savų pranašavimo būdų; įvairios tautos jų prisigalvodavo įvairių. Alanai, senieji kai ku rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tai, žinoma, vien panašumai, kuriuos pastebėjo dar Bachmeisteris. Be to, ir Pretorijus sako, jog prūsai ir rusai iš pradžių priklausė vienai genčiai; variagų vardą jis kildina iš grynai prūsiško žodžio Wa- rejs1, kuris dar jo laikais reiškė vyrą, prievarta renkantį duoklę. Kaip puikiai tai sutampa su Nestoro pasakojimu, jog 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę, be kitų, ir krivičiams.