Narbutas rašo, kad Meletijus ir Vaiselijus vieno dievo vardą pateikė kaip Antimp, o Lasickis jį vadino Audros. Narbutas žynių vyrų ir moterų vardus kildina iš Meletijaus ir Pretorijaus, rėmusiųsi paprastų žmonių sakytiniais padavimais. Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina šį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir že mės viešpačiu.
Meletijus jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo kaltininką, todėl pripažino savo viešpatį ir visų dalykų valdovą, ėmė jį garbinti; bet garbinimas visuomet žengia kartu su baime, todėl savo jausmais linkęs garbinti reiškinį, kuris, atrodė, labiausiai jį gąsdino.
Žmogus, vadovaudamasis įgimtu jausmu, pajutęs dievą savo širdyje, protu ieškojo jo aplinkoje. Jis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo kaltininką, todėl pripažino savo viešpatį ir visų dalykų valdovą, ėmė jį garbinti; bet garbinimas visuomet žengia kartu su baime, todėl savo jausmais linkęs garbinti reiškinį, kuris, atrodė, labiausiai jį gąsdino. Audros, kruša, žaibai, griausmas šitokie baisūs reiškiniai, sukeliami nesuprantamų dangaus jėgų, labai traukė žmogaus dėmesį: jų jėga griauna, daužo, naikina viską, net šventyklas ir dievų stabus; taigi tos jėgos valdovas turi būti galingiausias dievas.
Meletijus pažino Prūsijoje moterį, kuriai burtininkas šitaip išpra našavo, kad jos sūnus nuskęsiąs jūroje - parodė vaškinį sudu žusį laivą ir aukštielninką plaukiantį žmogų.
Meletijus pažino Prūsijoje moterį, kuriai burtininkas šitaip išpranašavo, kad jos sūnus nuskęsiąs jūroje - parodė vaškinį sudužusį laivą ir aukštielninką plaukiantį žmogų.
Visi šie žynių - vyrų ir moterų - vardai paimti iš Meletijaus ir Pretorijaus, tyrusių dalyką pagal paprastų žmonių sa kytinius padavimus; jų teiginius patvirtino vėlesni tyrėjai.
Visi šie žynių - vyrų ir moterų - vardai paimti iš Meletijaus ir Pretorijaus, tyrusių dalyką pagal paprastų žmonių sakytinius padavimus; jų teiginius patvirtino vėlesni tyrėjai.