Narbutas perteikia Hennenbergerio liudijimą, kad apie 1584 m. jis matė senų vienaakių žmonių prie Šventainės upės. Narbutas rašo, kad Hennenbergeris XVI a. pabaigoje minėjo prie Rusnės, Sakininkų kaime, augusią didžiulę liepą. Kasparas Hennenbergeris žinojo daug liaudies padavimų ir burtininkų, arba lietuvių bardų, dainų.
Prūsuose, neminint kitų, yra Šventainės (Szwentejne), upė, įtekanti į Peise (Pissa) ties Baičių (Bajcze) kaimu; seniau ji vadinosi Galbė (Golbe), o kaimas - Narpissa. Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji savo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henenbergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vienaakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo.
LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rusnės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augusi didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stabmeldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.