Narbutas perteikia Hennenbergerio liudijimą, kad apie 1584 m. jis matė senų vienaakių žmonių prie Šventainės upės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 228
Prūsuose, neminint kitų, yra Šventainės (Szwentejne), upė, įtekanti į Peise (Pissa) ties Baičių (Bajcze) kaimu; seniau ji vadinosi Galbė (Golbe), o kaimas - Narpissa. Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji sa vo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henen- bergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vie naakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo.
Narbutas rašo, kad Hennenbergeris XVI a. pabaigoje minėjo prie Rusnės, Sakininkų kaime, augusią didžiulę liepą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 239
LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rus nės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augu si didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stab meldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.
Kasparas Hennenbergeris žinojo daug liaudies padavimų ir burtininkų, arba lietuvių bardų, dainų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 95
Stenderis (latvių kalbos gramatikos autorius) straipsnyje apie tos tautos mitologiją aiškina mitologinių terminų kilmę su keistu nusistatymu: jokiu būdu nenori pripažinti jų kilmės iš graikų ar lotynų kalbų; nuobodžiausiai stengiasi surasti vie tinių žodžių, kad tik nereiktų vartoti lotyniškų. Taigi straips nyje Deews, Dievas, kildina jį iš žodžio dewejs - davėjas, nors Deews yra perimtas iš Dewas, iš originaliosios lietuvių kalbos, kurios šaka yra latvių kalba. Todėl to autoriaus aiškinimai labai dažnai neatitinka tie sos, nors jis žinojo daug liaudies padavimų ir burtininkų, arba lietuvių bardų, dainų.
Kasparas Hennenbergeris buvo labai piktas, todėl jį laikydavo visokio blogio kaltininku.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 106
Tačiau vėlesniais laikais tas žynių piktnaudžiavimas, ma- lyt, nebegaliojo, nes reikalas baigdavosi dosniu užmokesčiu žyniui, kuris pats save sužeisdavo ir išperkamąją auką atiduo davo savo krauju, taip pat būdavo paaukojama kokio nors gy vulio galva. Buvo pripažįstamos penkios Pokliaus savybės: 1. Jis buvo labai piktas, todėl jį laikydavo visokio blogio kaltininku.